Projektas „Urbanizuotų vietovių paveldo automatinis monitoringas panaudojant 3D vaizdo technologijas“ (Nr. 01.2.2-LMT-K-718-01-0043) vykdytas 2018–2022 metais. Šiuo laikotarpiu sukurta praktine patirtimi pagrįstas metodas ir programinė įranga, leidžia efektyviai spręsti kultūros paveldo ir visuomenės sąveikos (paveldo monitoringo ir tvarkybos) problemas, supaprastinti, pagreitinti kultūros paveldo objektų monitoringą ir sumažinti jo kainas.
Dviejų laikotarpių 3D ar 2D nuotraukos gali parodyti objekto pakitimus, kurie įvyko per tam tikrą laiką tam tikroje senamiesčio vietoje ar kultūriniame kraštovaizdyje. Apie projekto reikšmę, rezultatus ir ateities tyrimų perspektyvas pokalbis su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto skaitmeninių kultūros paveldo sprendimų specialistu, mokslininku dr. Tadu Žižiūnu.
Apie idėją
Kaip teigia dr. T. Žižiūnas, projekto idėja nebuvo visiškai nauja, o apie paveldo stebėsenos procesus mokslininkų bendruomenėje galvota seniai. Technologiniam proveržiui smarkiai veikiant įvarius sektorius, ir į paveldo institucijas ateinant įvairioms technologijoms, kaip papildyta realybė, virtuali realybė ir t.t., monitoringo problemoms spręsti itin didelio dėmesio bei pastangų neskirta. „Disertacijos metu kėliau metodologinį klausimą, kaip būtų galima spręsti paveldo stebėsenos klausimus, šiuo atveju panaudojant 3D vaizdo technologijas. Dirbtinis intelektas leidžia nedestruktyviai, visa apimančiai tiksliai stebėti visas senamiesčio duris, langus, stogus. Reikia tik duomenų, kuriuos įvedus jau į mokslinio projekto metu kurtą programinę įrangą, turime įrankį, kuris sugeba įvertinti įvykusius pokyčius.“
Mokslininkas nurodo, kad turint duomenis, paspaudus vos keletą mygtukų galime pamatyti kaip pasikeitė tam tikros vertingosios savybės, kurios yra saugomos valstybės: „Galime matyti, kaip panoramoje, kuri nesikeitė 300 metų, staiga atsiranda trys dideli tūriniai stoglangiai. Tokiu būdu pakinta vietos dvasia (genius loci). Šis fenomenas aiškinamas kaip tam tikros vietos aura, kurią aprašyti sudėtinga, bet visi patiria vietos pojūtį. Ir itin gerai jaučiasi, kai kas nors toje vietoje pasikeičia. Tuomet visi supranta, kad nebe taip jauku, kad nuotaika nebe ta, kad kažkas sugadinta. Ir ypatingai kai mes turime saugomus UNESCO objektus, tokius kaip Vilniaus senamiestis, kuris vienas pirmųjų įrašytas į pasaulio paveldo sąrašą iš Lietuvoje esančių materialiųjų paveldo objektų. Jame saugomas ne tik stogų linijos, bet ir langai, durys, kitos vertingosios savybės, puošyba, aukštingumas, tūriai, buvusių posesijų vietos, tam tikri parametrai.“
Dabartinis stebėsenos variantas, kai paveldosaugininkai turi fiziškai vykti į kiekvieną gatvę, kiekvieną namą, jį apžiūrėti ir iš akies pasakyti, ar kažkas pasikeitė ar ne, yra neefektyvus. „Senamiesčiai yra didžiulės, sudėtingos kompleksinės teritorijos, ne visur greitai ir paprastai įeisi, ir tikrai iš pirmo žvilgsnio nepasakysi, ar stogas po renovacijos teisingai sutvarkytas ar truputėlį kilstelėtas kokiu pusmetriu“ – aiškina dr. T. Žižiūnas.
Praktiniai iššūkiai
Mokslinio taikomojo projekto metu užsibrėžti dideli tikslai, su labai mažais finansais, o žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, mokslininkas nurodo, kad pradedant tokį projektą biudžetas turėtų būti kelis kartus didesnis. „Turėjome ne tik mokslinius, metodologinius, technologinius, bet ir žmogiškųjų išteklių iššūkius. Mums reikėjo programuotojų, geodezijos specialistų. Informacija, objektai, kuriuos dėlioja mokslininkai, turėjo atsispindėti kodų eilutėse. Reikėjo rasti žmonių, kure sutiktų spręsti netipines užduotis, problemą po problemos. Specialistus į projektus pritraukia arba dideli atlyginimai, arba idėja. Mūsų projekto atveju, tai buvo idėja, kuri visus užkabino, traukė, ir motyvavo. Sukurta programinė įranga gali pakeisti visos Europos paveldo stebėsenos eigą. Ir dėka pačios idėjos mąsto, specialistai sutiko prisidėti“, – sako dr. T. Žižiūnas.
Projekto metu siekta, kad monitoringo sistema būtų kuo efektyvesnė. „Svarbus ne tik greitis ir tikslumas, bet ir kuo lengvesnis programinės įrangos panaudojimas. Mokslininkas nurodo, kad per keturis metus keičiantis ir tobulėjant technologijoms sugalvota dar daug naujų funkcionalumų, techninės programinės įrangos galimybių. Projekto metu „visada žiūrėjome ir į finansinį aspektą – nes mes galime sugalvoti labai fainą sistemą, bet jei jai išlaikyti reikia labai daug lėšų arba duomenų gavimo ratas yra labai komplikuotas, didelė tikimybė, žmonės, institucijos tai atmes kaip pernelyg sudėtingą procesą.“
Praeities duomenų vertė ir projekto reikšmė praktiniam panaudojimui ateityje
Projekto metu panaudoti ir kitiems tikslams rinkti duomenys: „... susisiekus su Vilniaus savivaldybe, jie sutiko mokslo tikslais pasidalinti su mumis prieš keletą metų vykdyto kelio ženklų fiksavimo ir nuskaitymo projekto duomenimis. Mums [projekto dalyviams] šie duomenys buvo aukso vertės, kadangi jų buvo labai daug. Bandėme ieškoti ir daugiau sprendimų kaip perpanaudoti duomenis visai kitiems tikslams. Nes ypatingai mūsų atveju, praeities duomenų niekaip kitaip nepavyktų gauti.“
Mokslininkas pabrėžė ir sistemingo duomenų rinkimo ateityje svarbą: „Duomenų fiksavimas ir rinkimas privalo turėti valstybinę strategiją. Dirbtinio intelekto esminis dėmuo šiuo metu nėra pati technologija, jis nėra sudėtingas ir neprieinamas. Esminis dėmuo yra duomenys. Jei neturi duomenų – viskas gali būti super: komanda gali būti super, gali turėti galingiausius kompiuterius, viskas bus labai gerai, bet niekas nepavyks, nes neturėsi pakankamai gerų duomenų. Duomenys yra pinigai. Na o paveldo monitoringas, paremtas tais duomenimis ir atliekamas, tarkime, kas ketvirtį, realiai galėtų sudaryti sąlygas užkardyti tam tikrus nelegalius veiksmus“ – sako dr. T. Žižiūnas.
Mokslininkas nurodo, kad Vilniaus senamiestis yra ir viso pasaulio – UNESCO – paveldas, tačiau jo priežiūra ir monitoringas dabartinėmis lėšomis, skiriamomis Kultūros paveldo departamentui, yra per menkas. Kartas nuo karto žiniasklaidoje pasirodo nepasitenkinimų dėl statybų, konstrukcijų, ar kitų sprendinių. Tačiau pastebėti kiekvieno kamino ar stoglangio kaitą ant kiekvieno namo stogo keliems paveldo specialistams praktiškai neįmanoma. Mūsų sukurta sistema stebėjimą leidžia atlikti nuotoliniu būdu. Užsisakai duomenis ir juos sukėlęs į sistemą matai ataskaitą, kur tas pokytis įvyko, koks jis buvo, konkretų jo adresas, 3D vaizdą. Tuomet specialistai gerokai lengviau gali įvertinti, ar pažeidimas buvo ar ne.
Mokslininkas pabrėžia, kad monitoringo sistemos kūrime greičiausiai prasidės ir trečiasis etapas, į kurį bus įtrauktas ir visuomenės aspektas. Tai galėtų būti vystoma per blokų grandinių technologijas, kurios leidžia demokratizuoti, viešinti procesus ir lengviau daryti jiems įtaką: „... į tą patį pastatą žiūri ir dailės istorikas, ir turistas, ir tame name gyvenantis žmogus, ir nekilnojamojo turto vystytojas. Visi jie mato skirtingus aspektus, nors namas yra vienas ir tas pats. Skiriasi mūsų lūkesčiai ir interesai“ – sako dr. T. Žižiūnas. Kada nors bus galima galvoti apie vidaus interjerų monitoringą. Yra specialios kameros, kurios fiksuoja visą plotą, sujungia erdvę į vieną vaizdą. Tada vidaus vaizdą galėtume suklijuoti su išorės vaizdu, turėti ir vidinį ir išorinį paveldo sekimą, stebėti, kas vyksta. Čia ateities planai, kurių tikrai yra nemažai.
Karo kontekste – kokia skaitmeninto paveldo vertė?
Mokslininkas T. Žižiūnas pokalbio metu iškėlė klausimą, kiek vertingas stalas, prie kurio sėdėjo koks nors dr. Jonas Basanavičius, ir kiek vertingas to stalo 3D modelis: „Mūsų vakarų paveldosaugos mintis sako, kad stalas vertingas yra dėl jo autentiškumo, medžiagų, yra įrodytos visos istorinės sąsajos, ir mes dėl to vertiname patį stalą kaip vertybę. Pavyzdžiui, Japonijoje, paveldosauginė paradigma vertina tradiciją, perdavimą iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, su tais pačiais įrankiais atstačius sugriuvusią šventyklą, jiems šis pastatas bus autentiškas. O vakarų europietis sakytų, kad ne – čia jau daug kas pakeista, ir jau nebėra autentiška. Labai skirtingas požiūris. Skaitmeninis turinys, skaitmeninis paveldas po truputį spraudžiasi tarp šių dviejų kategorijų. Tikslus 3D modelis gali būti panaudotas skirtingiems dalykams, miestų atstatymui, sunaikintų vertybių atkūrimui.“
Projektas bendrai finansuotas iš Europos regioninės plėtros fondo lėšų (projekto Nr. 01.2.2-LMT-K-718-01-0043) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).