Šių metų balandžio 18 d. sukanka lygiai šimtas metų, kai gimė profesorius Vladas Žukas (1925–2014) – viena ryškiausių Lietuvos knygotyros ir bibliografijos mokslo figūrų, žmogus, palikęs pėdsaką ne tik mokslo srityje, bet ir studentų, kolegų, bičiulių atmintyje. Šiai sukakčiai paminėti Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas ir Vilniaus universiteto biblioteka surengė atminimo popietę. Susirinkusieji kalbėjo apie profesoriaus asmenybę, mokslinius darbus, įtaką ir palikimą.
Prof. Vladas Žukas buvo pirmasis disertaciją apgynęs Vilniaus universiteto Bibliotekininkystės katedros dėstytojas, ėjo šios katedros vedėjo pareigas. Savo darbuose jis nuosekliai nagrinėjo lietuvių kalbos, rašto, knygos mokslų ir kultūros klausimus, pabrėždamas jų reikšmę tautos tapatybės formavimui. Per daugiau nei 40 pedagoginės ir mokslinės veiklos Vilniaus universitete metų profesorius išugdė daugiau kaip 2000 studentų, vadovavo virš 200 baigiamųjų darbų.
Pasak ilgus metus kartu su juo dirbusio kolegos ir mokinio, VU Komunikacijos fakulteto profesoriaus emerito Domo Kauno, prof. V. Žuką galima vadinti akademinio auklėjimo patriarchu, gebėjusiu taikliai pastebėti studento pajėgumus ir galimybes: „V. Žukas buvo vedlys – nuovokus, taktiškas, kartu reiklus“, – dalinosi prof. D. Kaunas.
Bibliografija profesoriui buvo daugiau nei darbas, tai buvo savotiškas intelektualinis kelias, kuriuo kvietė eiti ir kitus. Popietėje prisiminimais pasidalinusi buvusi jo studentė V. Kaunienė profesoriaus jai suteiktas žinias pavadino dovana: „Jis suteikė pasitikėjimo savo jėgomis naviguojant bibliografijos šaltiniuose ir paieškos sistemose, kurios tais laikais nors buvo kuklesnės nei dabar, tačiau labai svarbios“. Kalbėdama apie profesoriaus asmenybę, V. Kaunienė, kaip ir kiti prisiminimais pasidalinę kolegos, pabrėžė jo išskirtinę vidinę laikyseną: „Profesorius buvo griežtas, gana santūrus, susikaupęs. Vien jo buvimas šalia skatino rimtį, pagarbą, susikaupimą“, – pasakojo ji.
Atminimo popietės metu nemažai dėmesio skirta profesoriaus archyvui – Lietuvos bibliotekininkystės ir bibliografijos istorijos saugyklai. Jame – beveik du tūkstančiai bylų, tarp jų ir ypatingas profesoriaus dienoraštis, sudarytas iš ~9000 atskirų lapelių, ant kurių jis ilgą laiką fiksavo kasdienes veiklas, pokalbius, refleksijas. Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė pastebi, kad šis, ypač vertingas prof. V. Žuko palikimas, liudija daug reikšmingų dalykų apie tai, kas vyko tiek universitete, tiek už universiteto ribų: „Nepaprastai įdomūs yra tie jo dienoraščio puslapiai, kuriuose jisai aprašo politinių perversmų laikotarpius, pokyčių laikotarpius. Pavyzdžiui, 1990 m. byla yra įvardinta „nerimo ir vilties metais“. Tai – ne tik profesoriaus mintys, bet ir to laikmečio dvasios liudijimas.
Renginyje dalyvavo profesoriaus šeimos nariai, prisiminimais dalinosi sūnus dr. Saulius Žukas, anūkas Teodoras Žukas. Dr. Saulius Žukas plačiau papasakojo apie asmeninius tėvo išgyvenimus politinių neramumų ir okupacijų laikotarpiu, taip pat apie jo pomėgį menui ir paveikslų kolekcionavimą, įtraukusį visą šeimą. Pasak sūnaus, dailės kūriniai nebuvo tik profesoriaus pomėgis, bet gyvenimo dalis, jis aktyviai bendravo su kūrėjais, keitėsi laiškais su dailininkais iš Vakarų.
Popietei baigiantis VU Bibliotekos Baltojoje salėje atidaryta paroda „Prisiminimų puslapiai...: profesoriui Vladui Žukui – 100“, veikianti iki gegužės 31 d. Renginys leido prisiminti prof. Vlado Žuko asmenybę ir įvertinti jo reikšmingą indėlį į mokslo, pedagogikos ir kultūros laukus.
