Priešpaskutinę spalio savaitę pasaulyje tradiciškai minima Tarptautinė atvirosios prieigos savaitė. Atviroji prieiga, tai viena iš šiuo metu plėtojamos mokslo politikos krypčių, kuria siekiama plėsti galimybes visiems internete nemokamai skaityti ir naudoti mokslines publikacijas. Nors ši idėja yra palaikoma didelės dalies mokslo bendruomenės ir institucijų, ją įgyvendinant kyla ne vienas iššūkis. Su VU bibliotekos Mokslinės informacijos ir duomenų skyriaus informacijos vadybininke Egle Juode kalbėjomės apie pastaruoju metu akademinės leidybos sritį sukrėtusį mokslo žurnalų redaktorių masinį atsistatydinimą. Šis skandalas į dienos šviesą iškėlė akademinės komercinės leidybos trūkumus ir privertė užduoti klausimą, ar galėtume mokslinį žurnalą traktuoti ne kaip prekę ar paslaugą, o bendruomenę, dirbančią išvien mokslo labui?
Šiais laikais publikacijų nebelaikome stalčiuje, jos visos yra internete, prie to turėjo prisitaikyti ir dideli komerciniai mokslo žurnalų leidėjai, kurie perėjo prie skaitmeninės leidybos. Atviroji prieiga, galimybė laisvai ir nemokamai skaityti mokslinius straipsnius internete, nuo pradžių buvo skatinama dalies mokslininkų tam, kad būtų galima dar paprasčiau dalintis moksline informacija.
E. Juodė pasakoja, kad atvirojo mokslo praktikas labai paspartino karantinas, kai globaliai informacija dalintis reikėjo ne tik dėl vakcinos, bet sociopsichologinių veiksnių ir pan. tyrimų. Tuo laikotarpiu daug mokslo produkcijos buvo atverta, ypač išpopuliarėjo mokslinių straipsnių pateikimas kaip laisvai skaitomų (angl. free to read). E. Juodė pabrėžia, kad tai nėra tas pats, kaip atvirosios prieigos (angl. open access) straipsnis, kurį gali nevaržomai naudoti neribotą laiką. Laisvai skaitomus straipsnius leidėjas bet kada gali apriboti: „COVID-19 laikotarpiu „free to read“ (liet. laisvai skaitomas) pagrindu buvo atidaryta daug komerciniams leidėjams priklausančių publikacijų duomenų bazių apie virusologiją ir kt. aktualias temas, tačiau dabar šios duomenų bazės yra vėl uždaros“.
Komercinių leidėjų pelnymasis
Dideli komerciniai leidėjai yra siekiantys pelno, dažnai iš autorių už straipsnių publikavimą imantys net kelis tūkstančius siekiančias sumas, jų pajamas sudaro ir brangios mokslo institucijų prenumeratos bei pavienių straipsnių pardavimai. Dėl šios priežasties komerciniams leidėjams atvirojo mokslo siekis yra kaip atrasta aukso gysla.
Kai kurie iš šių žurnalų yra hibridiniai: dalis straipsnių juose yra prenumeruojami, kita dalis – interneto vartotojams prieinami nemokamai per atvirąją prieigą. Jei autorius nesumoka nurodyto straipsnio apdorojimo mokesčio (angl. article processing charge, APC), jo straipsnis publikuojamas uždaras ir tada jį skaityti gali tik susimokėję asmenys ar institucijos – tokiu būdu mažėja autoriaus matomumas.
E. Juodė pastebi, kad APC nenumaldomai kyla. Jie didina atskirtį tarp autorių iš turtingų ir mažesnio biudžeto šalių, institucijų, be to, yra dažnai finansuojami viešosiomis (mokesčių mokėtojų) lėšomis, tad kyla klausimas, ar sąžininga jas nukreipti pelno siekiantiems leidėjams. Kartais už straipsnius leidėjams sumokama trigubai: už publikaciją susimoka autorius, už prenumeratą – institucija, ir dar kiekvienas pavienis skaitytojas, nepriklausantis institucijos tinklui. Beje, iš skaitytojo, vien už tai, kad jis per 24 val. galėtų perskaityti straipsnį, gali būti prašoma apie 45 eurų.
Tokie mokesčiai yra nepelnytai aukšti, ypač žinant, kad žurnalų redaktoriai ir recenzentai dirba nemokamai. Leidėjo išlaidos publikuojant straipsnį apsiriboja talpinimu, likusia korektūra ir maketavimu: „Komerciniam leidėjui tai aukso kasykla, todėl, jei pandemijos metu laikyti svarbius tyrimus užrakintus būtų buvę mažiausiai nesąžininga, tai dabar, jai pasibaigus, leidėjai laisvą skaitymą uždarė ir straipsnius vėl padarė mokamais“ – pasakoja E. Juodė.
Redakcijų atsistatydinimas
Šios problemos tapo neseniai įvykusio kelių didelių mokslo žurnalų redakcijų atsistatydinimo priežastimi. E. Juodė pasakoja, kad žurnalo redakcija kaip bendruomenė, pradėjusi žurnalą, pasirašė kontraktus leisti jį po tam tikro leidėjo vėliava. Dabar, leidėjui išaugus ir generuojant aukštas pajamas, jis vis dar nori, kad ši bendruomenė jam dirbtų nemokamai. Leidėjai nesutinka samdyti teksto redaktorių ar maketuotojų – žurnalo mokslo srities profesionalų, kartais redagavimo darbus patiki asmenims, sutinkantiems dirbti už mažiausią atlygį, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo, ar netgi dirbtiniam intelektui tam, kad sutaupytų. Greta to, dar įvesti aukšti korporatyviniai efektyvumo rodikliai: „Taigi, nepasitenkinę esama padėtimi, redaktoriai masiškai išėjo ir pradėjo leisti naujus žurnalus, labiau suderinamus su sąžiningos, kokybiškos akademinės veiklos principais“ – apibendrina Eglė Juodė.
Atviroji prieiga VU
Žurnalai, kurie yra visiškai nemokami tiek skaitytojams, tiek autoriams, priklauso vadinamajai deimantinei atvirajai prieigai. Būtent ji yra atvirojo mokslo šalininkų siekiamybė, kuri įgyvendina žurnalo kaip bendruomenės, o ne prekės ar paslaugos, idėją. Deimantinei atvirajai prieigai priklauso visi VU leidyklos žurnalai.
Daugiau apie masinį komercinių žurnalų redaktorių atsistatydinimą ir kitas Tarptautinės atvirosios prieigos savaitės aktualijas kviečiame skaityti naujame VU naujienlaiškio „Mokslo atvirukas“ numeryje, kuriame pristatomos atvirojo mokslo temos. Jį rasti galite ČIA.