Populizmo sąvoka šiandien dažnai girdima iš mokslininkų, politikų, žiniasklaidos atstovų. Vieni bando aiškintis populistinio veikimo priežastis ir padarinius demokratinėms visuomenėms. Kiti savo ruožtu populizmą pasitelkia bandydami susikrauti politinį kapitalą iš visuomenių tarpusavio susipriešinimo, augančio nepasitikėjimo institucijomis. Pasitaiko ir tokių, kurie kaltindami savo oponentus populizmu stengiasi juos diskredituoti rinkėjų akyse.
Šioje situacijoje aiškėja ir pagrindinė problema: mokslininkai dar bando rasti griežtą populizmo fenomeno apibrėžimą, o viešuosiuose debatuose ši sąvoka atrodo vartojama itin laisvai ir gali reikšti skirtingus dalykus. Vieniems tai švaistymasis nepamatuotais, neįgyvendinamais pažadais taip siekiant suvilioti rinkėją. Kiti teigia, kad populizmas visų pirma yra tautos ar liaudies supriešinimas su elitu, kuris esą išklydo iš savojo kelio ir išdavė bendrąjį gėrį. Tačiau skubama pridurti, kad ne kiekviena elito kritika jau yra populizmas.
Teigiama, kad populizmu galima apibrėžti tik tokį reiškinį, kuris ne tik kritikuoja elitą, tačiau ir yra įsitikinęs, kad tauta ar liaudis gali prabilti vienu balsu. Trumpai tariant, populizmas savo esme yra antipliuralistinis, antidemokratinis, nes nepripažįsta kitokios pozicijos egzistavimo, o kitamintį laiko ne šiaip tiesiog oponentu, su kuriuo dera diskutuoti, o priešu, išdaviku.
Svarbų vaidmenį konstruojant populizmo suvokimą visuomenėje atlieka žiniasklaida. Tad Vilniaus universitete vykusi tarptautinė konferencija „Populizmas nacionalinėse ir globaliose medijose“, kurioje dalyvavo 43 pranešėjai iš 13 valstybių, buvo puiki proga apmąstyti populizmo priežastis ir padarinius įvairiose šalyse. Kartu tai buvo puiki proga aptarti, kokį vaidmenį kalbant apie populizmo viruso sklaidą atlieka pati žiniasklaida.
Žiniasklaidos vaidmuo
Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Politikos mokslų ir žurnalistikos fakulteto profesorė AGNIESZKA STĘPIŃSKA teigia, kad populizmą galima analizuoti kaip siaurąją ideologiją, kuri daro skirtį ne tik tarp liaudies ir elito, tačiau dar išskiria ir vadinamuosius kitus, kurie nepriklauso nei elitui, nei liaudžiai ir, trumpai tariant, yra laikomi svetimkūniu mūsų visuomenėje. Dešiniųjų populistų retorikoje tokia vieta gali būti skirta migrantams, tautinėms mažumoms. Populizmui yra būdingas liaudies ir elito supriešinimas teigiant, kad pastarasis yra išdavęs tautos interesus ir rūpinasi tik pats savimi.
Populizmo ideologija yra labai paslanki, nes elito ir liaudies sąvokos neapibrėžtos ir gali kisti, pavyzdžiui, priklausomai nuo to, ar kalbama apie dešiniųjų, ar kairiųjų populistinę programą. Tiesa, kaip interviu akcentavo pašnekovė, tradicinės kairės populizmas, kuris apeliuotų į darbininkų klasę, bent jau Lenkijoje šiandien yra silpnas. Vis dėlto, pabrėžia profesorė, nėra vieno populizmo, nes populizmo veidas gali kisti priklausomai nuo valstybės, jos socioekonominio konteksto, istorijos, politinės kultūros.
Be to, anot profesorės, populizmą galima studijuoti ne tik kaip plonąją ideologiją, kuri nesuteikia visuminio pasaulėvaizdžio, o tik įtvirtina tam tikrą tikrovės interpretavimo schemą, tačiau ir kaip diskursą, kuris siekia nustatyti piliečių tarpusavio santykius ir kartu santykius su elitu. Čia vėlgi svarbus tampa priskyrimo ar atskyrimo veiksmas apibrėžiant, kas priklauso visuomenei, o kas traktuojama kaip nepageidaujami elementai.
A. Stępińska pabrėžia ir tai, kad populizmas neretai tampa ir oponentui klijuojama etikete siekiant jį diskredituoti. Vis dėlto dalis politikų noriai priima šią etiketę teigdami, kad kaltinimai populizmu tik parodo, jog jis stovi liaudies pusėje, yra jos interesų gynėjas.
Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto Politikos mokslų ir žurnalistikos fakulteto profesorė Agnieszka Stępińska. Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka
Savo pranešime viešnia iš Lenkijos siekė aptarti, kokį vaidmenį populistinės retorikos sklaidoje, ją interpretuojant turi žiniasklaida. Kalbėdami apie populistinės retorikos sklaidą visuomenėje, dažniausiai, anot pašnekovės, įsivaizduojame modelį iš trijų dalių. Pirma, reikalingas politikas, kuris transliuotų populistinę žinią. Antra, reikalinga liaudis, kuri būtų tos žinios recipientė. Trečia, žiniasklaidą įvardijame kaip būtiną tarpininkę, kad žinia pasklistų kuo plačiau. Vis dėlto, anot Poznanės A. Mickevičiaus universiteto mokslininkės, žiniasklaida pernelyg dažnai įvardijama tiesiog kaip pasyvi perdavėja, o to negana.
Taip, akcentuoja A. Stępińska, dalis žiniasklaidos tampa platforma, kuri padeda išplatinti populistinę retoriką ir suteikia matomumą bei legitimumą jos skleidėjams. Neretai žiniasklaida tai daro ne dėl to, kad savo ideologija būtų populistinė, o paprasčiausiai manydama, jog tai padės sulaukti daugiau skaitomumo. Kitaip tariant, svarbiu veiksniu atsiveriant populistinei retorikai tampa pats žiniasklaidos verslo modelis.
Vis dėlto, pasak A. Stępińskos, nors žiniasklaidos priemonių atstovai dažnai siekia sudaryti vaizdą, kad jie tiesiog atspindi tai, kas vyksta visuomenėje, tačiau žiniasklaidos vaidmuo nėra vien tik pasyvios perdavėjos. Pačios žiniasklaidos priemonės gali tapti populistinės retorikos produkuotojomis prisiimdamos sau pareigą atstovauti liaudžiai, eiliniams žmonėms ir kritikuoti elitą, atstovaujamosios demokratijos institucijas. Tokioje retorikoje demokratinėms institucijoms, kurios traktuojamos kaip neefektyvios, dažniausiai priešpriešinamas charizmatinis lyderis.
Pranešėjos teigimu, žiniasklaida gali oponuoti populistinėms jėgoms, tačiau pati savo praktikoje pasitelkti populistinę retoriką. A. Stępińska pasakojo apie interviu, kurio metu vienas žiniasklaidos atstovas pareiškė, kad jo atstovaujama priemonė gali būti laikoma populistine, nes juk ji atstovauja tautai ir siekia suteikti balsą tiems, kurie yra kitaip negirdimi.
Galiausiai, be dviejų jau minėtų vaidmenų, žiniasklaida gali atlikti ir trečiąjį – populizmo interpretatorės. Kitaip tariant, žiniasklaida siekia apibrėžti pačią populizmo sąvoką, įvardinti ir įvertinti tuos, kurie tokiu atveju yra suvokiami kaip populistai. Lenkijoje atlikto tyrimo metu A. Stępińska su kolegomis analizavo, kaip populizmą traktuoja liberali, centristinė ir dešinioji žiniasklaida. Visų trijų pakraipų žiniasklaida populizmą daugiausia suvokia kaip rinkimų kampanijos strategiją ir komunikacijos stilių. Kairiosios pakraipos žiniasklaidos priemonės daugiau nei kitos yra linkusios manyti, kad populizmas yra atsakas į kamuojančias problemas.
Dešiniųjų žiniasklaida gerokai menkiau yra linkusi manyti, kad populizmas yra pavojus demokratijai. Dar ryškesnė skirtis tarp dešiniųjų ir centristinės bei kairiosios žiniasklaidos išaiškėja žvelgiant į tai, ar populizmas yra suvokiamas kaip grėsmė liberaliajai demokratijai. Tiesa, šiuo atveju įdomu tai, kad patys tyrėjai darė skirtį tarp demokratijos ir liberalios demokratijos, nes tai leidžia manyti, jog tai nėra tapatu.
Populizmas ir sąmokslo teorijos
A. Stępińska analizavo žiniasklaidos vaidmenį populistinių naratyvų sklaidoje, o Lisabonos universiteto profesorė SUSANA SALGADO savo pranešime „Populizmo ir neigimo sąsajų tyrimai“ pristatė kartu su kolegomis kuriamą modelį, kuris padėtų paaiškinti populistinių jėgų iškilimą ir kartu viso to įtaką vadinamajam neigimui (angl. denialism), kai dalis individų ima neigti tokius dalykus kaip klimato kaita, vakcinos ir t. t. Pats tyrimas, kuris apima sociologinę apklausą, eksperimentus, interviu ir įtraukias dirbtuves, vykdomas trijose šalyse – Portugalijoje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje.
Neigimo fenomeną S. Salgado apibūdina kaip susijusį su visišku nepasitikėjimu esamomis institucijomis, autoritetais ir išreiškiantį alternatyvų pasaulio situacijos vertinimą. Politikoje šis fenomenas susijęs su sistemingu, ilgalaikiu, racionaliu ar neracionaliu įtvirtinto žinojimo ir to žinojimo šaltinių atmetimu.
Kaip vieną priežasčių, paaiškinančių tiek populizmo suvešėjimą, tiek neigimo fenomeno stiprėjimą, mokslininkė nurodo post-tiesos erą. Paprašyta apibrėžti post-tiesą, S. Salgado nurodė kelis dalykus. Pirma, emocijų iškėlimas aukščiau racionalaus svarstymo. Antra, reliatyvizmas, kuris primeta nuostatą, kad faktai ir nuomonės yra vienodo svorio. Tad galiausiai viskas ima priklausyti nuo perspektyvos, o faktai dėliojami taip, kad tiktų iš anksto pasiruoštam naratyvui. Akcentuoja mokslininkė ir visuomenių poliarizaciją, atomizaciją, kur vienišas individas jaučia pagundą ne vadovautis tiesa, o ieškoti grupės, kuriai galėtų priklausyti, menkstantį pasitikėjimą institucijomis, taip pat vadinamąsias infodemijas, kai gausi dezinformacija paveikia tikslines pasirinktas grupes.
Vis dėlto savo tyrime S. Salgado su kolegomis neigimą laiko priklausomu kintamuoju, o populizmą – nepriklausomu, t. y. kaip tik ir darančiu įtaką neigimo stiprėjimui. Paprašyta pakomentuoti, kas lėmė tokį modelį, profesorė teigia, kad buvo diskutuojama ir su socialiniais psichologais, kol galiausiai prieita prie išvados, kad ne individualaus lygmens psichologiniai dalykai, o būtent politinis kontekstas, kuriame daugėja populistinių jėgų, besitaikančių ne tik į politinį elitą, tačiau ir į žinojimą teikiančius mokslininkus, tyrėjus, yra tas esminis faktorius, skatinantis neigimą.
Pastarajam itin artimas konspiracinis mąstymas, kad tiesa yra slepiama. Anot S. Salgado, neigėjai dažnai atvirai nepuola mokslo stengdamiesi parodyti, kad ir patys esą neva remiasi mokslu. Jų tikslas yra parodyti, kad dabartinis mokslas iš tiesų yra ideologizuotas, tarnaujantis esamoms galioms. Jie siekia rasti menkiausias spragas tyrimuose ir taip sukelti abejones, kad galbūt išvadoms dar nepakanka duomenų, kad būtinas ilgesnis matavimo laikas. Neigėjai dažnai kuria pseudomokslą ir dėl to, anot profesorės, tampa dar pavojingesni.
Profesorė sutiko su mintimi, kad neigėjai, aštriai kritikuojantys elitą, dažnai patys jaučiasi esą tikrasis elitas, nes būtent jie manosi žiną tikrąją situaciją, o visi kiti esą tiesiog kaip banda seka ten, kur nurodo galia. Tai leidžia jiems pasijusti išskirtiniams, nors viešojoje erdvėje, kaip pabrėžia S. Salgado, jie žūtbūt neigtų savo elitistinį mąstymą.
Lisabonos universiteto profesorė Susana Salgado. Jono Petronio nuotrauka
Populizmas ir antipopulizmas kine
Itin įdomią perspektyvą diskusijose apie populizmą pasiūlė Centrinio Lankašyro universiteto profesorė EWA MAZIERSKA. Savo pranešime „Populizmo ir antipopulizmo vingiai lenkų kine“ ji ragino apmąstyti antipopulizmo fenomeną. Anot jos, populizmas reiškiasi kaip masių nepasitikėjimas elitu, o antipopulizmas dažniausiai pasirodo kaip populizmo kritika, tačiau taip pat gali pasireikšti ir kaip elito nepasitikėjimas masėmis, kurios laikomos naiviomis ir pasiduodančiomis manipuliacijoms.
Kartu čia iškyla ir atsakomybės už augantį populizmą klausimas. Ar dėl to atsakingi populistiniai politikai, kurie paveikia piliečius, ar vis dėlto kažkas negerai yra pačiai liaudžiai, kuri ir sukuria sąlygas populistiniams lyderiams iškilti? Šią poziciją, anot profesorės, įkūnija kai kurie režisierės Agnieszkos Holland filmai, pavyzdžiui, „Pėdsakas“. E. Mazierskos teigimu, ten jaučiamas stiprus nepasitikėjimas ne tiek eiliniais žmonėmis, o labiau žmonėmis iš provincijos. Tai, anot mokslininkės, neįprasta lenkiškame kontekste, kuriame ilgą laiką tradiciškai vyravo pagarba valstiečiams kaip lenkiškumo idėjos saugotojams. Ypač komunistiniu laikotarpiu, kai pavyko išvengti žemės ūkio kolektyvizacijos ir išlaikyti privačius ūkius. Įdomu tai, kad tiek populizme, tiek radikaliame antipopulizme, kaltinančiame liaudį, randame tą pačią dehumanizuojančią tendenciją, paverčiančią žmogų tik statistiniu vienetu visumoje.
Anot E. Mazierskos, populizmas kine gali būti pristatomas tiek pozityviai, tiek negatyviai. Pirmasis atvejis nutinka tada, kai yra platus konsensusas, kad šalyje nėra demokratijos arba ji neveikia. Kaip pavyzdys yra komunistinis laikotarpis, kai Lenkijoje kovai už demokratines permainas susivienijo inteligentija, Bažnyčia ir darbininkai, o valdantysis elitas buvo diskredituotas. Populizmas neigiamai imamas pristatyti tada, kai visuomenė yra poliarizuota, patys kūrėjai priklauso elitui ir siekia ginti jo interesus.
Profesorė pabrėžė, kad dauguma senųjų Holivudo ir nekomercinių Europos filmų buvo populistiniai tuo atžvilgiu, jog pozityviai žvelgė į paprastą žmogų ir kritikavo elito valdymą. Šiandien situacija pakito, ir visų pirma dėl to, kad populizmas praktiškai išimtinai tapatinamas su radikalia dešine ir netolerancija, diskriminacija, uždarumu, nepasitikėjimu tuo, kas laikoma universaliomis vertybėmis. Kairiojo populizmo kine, anot jos, praktiškai nebeliko.
Centrinio Lankašyro universiteto profesorė Ewa Mazierska. Ugniaus Bagdonavičiaus nuotrauka
Keliaudama per Lenkijos kino istoriją, E. Mazierska konstatavo, kad šalyje dominuojant socialistiniam realizmui populistinio kino nebuvo, nes valdžia siekė parodyti, jog ji ir liaudis sudaro vienį. Bet kokia kritika buvo negalima. Šeštojo dešimtmečio viduryje ir septintajame dešimtmetyje kinas gali būti įvardijamas kaip populistinis ta prasme, kad atsigręžus į Antrąjį pasaulinį karą lenkai rodomi vieningai kovojantys su nacių okupantais. Tačiau, pabrėžia profesorė, tokie filmai kaip Andrzejaus Wajdos „Pelenai ir deimantai“ atskleidė, kad pokario Lenkija iš tiesų nėra vieninga, nes dalis žmonių yra išstumti iš politinės bendruomenės – pavyzdžiui, tie, kurie kovojo Armijos Krajovos gretose.
Aštuntajame dešimtmetyje tokie talentingi režisieriai kaip jau minėti A. Wajda, A. Holland, Krzysztofas Kieślowskis, Krzysztofas Zanussis savo filmuose, anot profesorės, atskleidė komunistinės valdžios nekompetenciją, korupciją ir atotrūkį nuo eilinių žmonių. Tačiau, pabrėžia ji, pozityvius charakterius filmuose dažniausiai įkūnydavo inteligentija, o į darbininkus ir ypač atvykusius iš provincijos būdavo žvelgiama nepatikliai, kaip į nepakankamai brandžius ir savanaudiškus.
Kaip lūžinį filmą mokslininkė įvardijo A. Wajdos juostą „Žmogus iš marmuro“. Šiame kūrinyje parodomas kino kūrėjos siekis sukurti filmą apie buvusį darbo pirmūną Mateuszą Birkutą, kuris vėliau nusivylė sistema, E. Mazierska regi režisieriaus pastangą padėti gimti bendrystei tarp inteligentijos ir darbininkų. Kitas režisieriaus filmas „Žmogus iš geležies“, kurį Lenkijoje žiūrėjo milijonai, pratęsia ankstesnį pasakojimą ir dokumentuoja susivienijimą tarp darbininkų, inteligentijos ir Bažnyčios „Solidarumo“ triumfo, po kurio laiko nutraukto karinės padėties paskelbimo, fone.
Po 1989 metų, anot profesorės, Lenkijos visuomenėje ir politikoje pastebimas pasidalijimas, tačiau būtent tai ir yra demokratijos kaina. E. Mazierska pastebi, kad šiame kontekste gimsta ir nostalgiškas žvilgsnis į tolimą praeitį, kurioje fiksuojama prarasta vienybė. Tai yra vienas iš populizmo šaltinių. Be to, populizmas Lenkijoje šiandien dažniausiai tapatinamas su partijos „Teisė ir teisingumas“ programa, kurioje akcentuojama konservatyvi katalikybė, siekis uždrausti abortus, neigiamas požiūris į LGBT bendruomenę, etnines bendruomenes, migrantus.
Tad antipopulistinę žinią transliuojantis kinas dažniausiai ir kritikuoja būtent tokį požiūrį ir jo apraiškas visuomenėje bei politikoje. Antipopulistinis kinas ragina ne tik susirūpinti dabartinėmis politinėmis tendencijomis, tačiau ir permąstyti tradiciją. E. Mazierskos teigimu, antipopulistinis kinas yra kritiškas institucinei Bažnyčiai ir dažnai ją traktuoja kaip neigiamą populistinę jėgą ar net paverčia visa ko atpirkimo ožiu. Vis dėlto, pabrėžia ji, tai nutiko ne be pačios Bažnyčios kaltės. Be to, kai kurie filmai, pasak profesorės, problema laiko ne tik institucinę Bažnyčią, tačiau ir religiją apskritai.
Rež. Andrzejaus Wajdos filmo „Žmogus iš marmuro“ („Człowiek z marmuru“, Lenkija, 1976 m.) kadras
Rež. Andrzejaus Wajdos filmo „Žmogus iš marmuro“ („Człowiek z marmuru“, Lenkija, 1976 m.) kadras
2023 12 04
Šaltinis: Bernardinai.lt