Simona Raišytė savo studijas pavertė tarptautinėmis.
„Tai buvo metų planas: mokslai Maskvoje ir praktika Stokholme. Apskritai magistro studijos – vienas sėkmingiausių projektų. Prognozuotas, apgalvotas ir įgyvendintas planas“, – sako tarptautinės komunikacijos studentė, už kelių savaičių atiduosianti paskutinę įdomios tarptautinės dėlionės dalį – magistro darbą.
Simonai visada buvo įdomu pamatyti, kaip gyvena kitų šalių studentai. Todėl dar studijuodama informologiją ji pasinaudojo ERASMUS programa ir išvyko į Estijos sostinę. „Iš vyresnių draugų buvau girdėjusi apie šią ir kitas mainų galimybes, bet kol neatsidūriau akademinėje bendruomenėje, tol viskas atrodė nepasiekiama.“ Studentės įspūdžiai iš Talino buvo tik pradžia, paskatinusi toliau ieškoti tarptautinių studijų ir praktikos galimybių, vėliau atvedusių iki vieno iš Jungtinių Tautų padalinio.
Tikslas – išmokti kalbą
Pabaigus bakalauro studijas, Simona suprato, kad ne visas studento galimybes išnaudojo. „Nusprendžiau stoti į tarptautinės komunikacijos magistrą ir išvykti studijuoti pagal dvišalę sutartį. Buvo daug įvairių programų visame pasaulyje, bet nusprendžiau keliauti į Rusiją.“ Magistrantė pasirinko didžiausią šalies aukštąją mokyklą – Maskvos valstybinį M. V. Lomonosovo universitetą, nes norėjo mokytis ne anglų, o vietine kalba. „Mano baimė, o kartu ir papildoma motyvacija buvo rusų kalba, kurią norėjau puikiai išmokti. Iš pradžių buvo labai sunku, bet dabar galiu džiaugtis, kad aš laisvai šneku rusiškai“, – vieną iš tarptautinės patirties pasiekimų įvardija Simona.
Maskvoje studentė lankė rusų kultūros, ryšių su visuomene paskaitas, susipažino su šios šalies žiniasklaida. Atsidurdama tokiame milžiniškame mieste studentė iš naujo netgi mokėsi bendravimo pradžiamokslio: „Teko save priversti eiti prie žmonių ir sakyti: „labas aš noriu su tavimi bendrauti“. Būdamas tarptautinėje aplinkoje turi per dieną užmegzti bent vieną naują kontaktą“, – įsitikinusi mergina, dabar jau Lietuvoje laukianti draugų iš Maskvos.
Studento pažymėjimas – auksinė nuolaidų kortelė
Simona pastebėjo, kad Rusijoje Lomonosovo universitetas vertinamas kaip itin prestižinis, todėl pasakydamas, kad ten studijuoji, iš karto įgyji kitą – aukštesnį statusą. Taip pat lietuvė susilaukdavo daug palankaus dėmesio dėl to, kad yra Vilniaus universiteto studentė: „Man buvo labai smagu atstovauti Lietuvai. Viena dėstytoja netgi prašė papasakoti, kaip mes mokomės Vilniaus universitete.“ Studentei teko iš naujo įprasti prie šiek tiek kitokio bendravimo. „Jeigu vėluodavai į paskaitą, tiesiog paskambindavai dėstytojui ir pranešdavai. Paskaitų tvarkaraščiai kabėdavo universiteto koridoriuose, o bibliotekose knygų ieškodavau besinaudodama dar kartotekos kortelėmis“, – studijų kontrastus prisimena studentė.
Maskvoje Simona aktyviai įsitraukė į kultūros gyvenimą. „Rusijos sostinėje puikios nuolaidos studentams. Už keliasdešimt litų gali nueiti į Didžiojo teatro spektaklį, prieš tai atstovėjus ilgoje eilėje prie kasų. Bandžiau sužinoti, kiek įvairių kultūrinių vietų ir objektų aplankiau. Suskaičiavau šiek tiek daugiau nei 40 ir nusprendžiau, kad toliau nebetęsiu.“ Simonos atmintyje Maskva – labai ryškus prisiminimas, todėl ji tikisi sugrįžti į Rusijos sostinę.
Lietuvių kalba – privalumas Jungtinėse Tautose
Dar prieš išvykdama į Lomonosovo universitetą, Simona jau žinojo, kad kita stotelė – Stokholme esantis Jungtinių Tautų padalinys (angl. UNHCR), sprendžiantis pabėgėlių klausimus. Tris mėnesius Komunikacijos fakulteto studentė atliko stažuotę tarptautinėje organizacijoje: bendravo su Lietuvos žiniasklaida, padėjo organizuoti renginius: „Niekada negalvojau, kad prisiliesiu prie Jungtinių Tautų. Iš pradžių buvo labai sunku, nes reikėjo įsigilinti į naują temą – pabėgėlių klausimus. Vėliau supratau, kad mane kolegos vertina, nes mokėjau lietuvių kalbą ir žinojau, kaip veikia mūsų žiniasklaida.“
Simonai ne tik reikėjo perprasti naują veiklos sritį, bet ir prisijaukinti miestą, kardinaliai besiskiriantį nuo Maskvos. „Man viskas buvo keista: kodėl čia žmonės tokie kultūringi, kodėl tokie keisti ženklai, – viskas stebino. Reikėjo priprasti, kad nemoku vietinės kalbos, atrasti kontaktą su švedais“, – pirmąsias nelengvas dienas Stokholme prisimena magistrantė.
Atsiperkanti investicija
Dėl tarptautinės patirties Simona atsisakė Lietuvoje turėto darbo. „Pasakiau direktorei, kad išvažiuoju į Lomonosovo universitetą. Ji tik palinkėjo laimingo kelio ir atsakė, kad jei tik turėtų galimybę, pati ten važiuotų“, – pokalbį su vadove prisimena studentė. Ji suprato, kad, grįžus po metų į Lietuvą, teks viską pradėti iš naujo, todėl sprendimas išvykti svetur buvo pasvertas. Dabar Simona metų projektą Maskva – Stokholmas – Vilnius vadina puikia investicija į savo tolimesnę ateitį. „Aš dabar jau sukaupiau tokią gyvenimo patirtį, ant kurios galiu statyti būsimą karjerą. Neabejoju, kad metai, praleisti užsienyje, bus svarbūs ir darbdaviams. Tikiu, kad tarptautinių studijų ir praktikos vaisius dar ilgai skaičiuosiu“, – užtikrintai kalba komunikacijos specialistė. Dabar jos galvoje – planas, kaip pasidalyti sukauptomis žiniomis. „Noriu kuo greičiau įsilieti į darbo rinką ir galbūt kada nors ateityje dėstyti universitete“, – nedrąsiai užsimena Simona, kol kas labiausiai laukianti, kada galės prisistatyti diplomuota tarptautinės komunikacijos specialiste.