Netekome kino istoriko ir kritiko, publicisto Laimono Tapino (1944-06-06 – 2022-05-28).
Atsisveikinimas su L. Tapinu vyks Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Urna bus pašarvota birželio 1 d. Šv. Jonų bažnyčioje prie centrinio altoriaus. Atsisveikinimas vyks nuo 10 val. iki 16 val. Urna išnešama 16 val.
1970 m. L. Tapinas baigė žurnalistikos studijas Vilniaus valstybinio universiteto (dab. Vilniaus universiteto) Istorijos-filologijos fakultete. 1964–1971 m. buvo laikraščio „Sportas“ ir žurnalo „Švyturys“ korespondentas. 1977 m. rugsėjį pradėjo dirbti vyr. dėstytoju Žurnalistikos katedroje. 1978 m. Sankt Peterburgo teatro, muzikos ir kino institute apgynė disertaciją „Tarybų Lietuvos kino publicistikos istorija“, už kurią jam buvo suteiktas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis. 1984 m. suteiktas docento vardas.
1984–1991 m. L. Tapinas vadovavo Radijo ir televizijos žurnalistikos katedrai. 1991 m. inicijavo abiejų Istorijos fakulteto žurnalistikos katedrų reorganizavimą į Žurnalistikos institutą ir aktyviai dalyvavo steigiant Komunikacijos fakultetą. Fakultetą įkūrus metus ėjo Žurnalistikos instituto direktoriaus pareigas.
Nuo darbo universitete pradžios dėstė spaudos istoriją, vėliau – žurnalistikos teoriją, kino teoriją ir istoriją, žurnalistikos etiką.
Prisiminimais apie Laimoną Tapiną dalijasi prof. Andrius Vaišnys
Jei kas prisimena tris dešimtmečius įvykdavusią LeŽuDi… Jos tradicijos autorius, kino kritikas ir biografas buvo Laimonas Tapinas: permainų metais tarsi tiltu permetė Spaudos šventę, 1991-aisiais paskirtas Žurnalistikos instituto direktoriumi ir pasiūlęs studentams tokį pavadinimą. Pavadinimas – neabejotina tiesiogiai, nors ir trumpai patirtos prancūziškos kultūros įtaka.
Jo dėka gerokai iki Nepriklausomybės ketvirtadieniais buvo rengiamos Vakarų filmų peržiūros – dūzgiant už sienos senam kino aparatui ir mechanikui keičiant rites; kadangi aparatas buvo vienas, negausiai grupelei žiūrovų tekdavo palaukti, kol ją pakeis vienai filmo daliai pasibaigus. Per tą pertraukėlę jis pasakydavo sakinį. Atsiliepdavo kuri viena dėstytoja. Tada vėl – filmo tęsinys. Jei kas supras, jog tai buvo ir filmai, nerodomi plačiai publikai kino teatruose. Jokios propagandos, jokio „tarybinio kino“ ta ano meto oficialiai suprantama dvasia. Tad durys pastato kieme (dabar – Bernardinų g. 11) prasidėjus peržiūrai buvo rakinamos. Paslaptinga pažintis ne tik su Bergmanu, juolab Tarkovskiu, žinoma, su „prancūzų naująja banga“… Ir kitais; ilgai saugojau klausytų paskaitų užrašus: man buvo įdomu ne pati kino istorija, bet dėstytojo laisva istorijos interpretacija. Paskaitose su kažkokiu dar nepažįstamu ilgesiu pasakydavo apie Paryžių. Iš studentų parašytų recenzijų pakomentuodavo ne visas – tik atsirinktas, jo manymu, geriausias. Taip kartą komentavo mano parašytą esė apie „Andrejų Rubliovą“, o tuo metu aplink dėstytojo stalą auditorijoje tapeno toks mažasis Andrius, kuris paskui kuriam laikui po stalu ir pasislėpė. Buvo juoko; taip ir neprisipažinau, kad to filmo ėjau žiūrėti net tris kartus. Taip, seminarai vyko toj pačioj auditorijoj, kur ir tos filmų peržiūros vakarais; kuri dabar jau turi kitokį, Baltojo kritiko vardą – kai jai daviau pavadinimą 2007 m. po remonto, galvojau, beje, ir apie Laimoną: mums kiekvienam norėtųsi, kad kūrinių kritikai būtų šviesūs ir įsiklausantys į vaizdą, į tai, ką regi ir ką mato iš tikrųjų. Kad nebūtų beatodairiški.
Tiesioginiu jo, RTV žurnalistikos katedros vedėjo, rūpesčiu 1987 m. Kompartijos Centro komitetas priskyrė Vilniaus universiteto žurnalistams dar vienas patalpas: tada buvo Tiesos, dabar – Maironio 7. Iš patalpų CK liepė išsikraustyti „Tarybinei moteriai“ ir „Komunistui“ – Laimonas pajuokaudavo, kad taip jiems ir reikia.
O 1990–1992 m., būdami greta po Sąjūdžio pakilusio svaigaus žurnalistikos potvynio, prisimenu, universitete išėjome virsmo laiką – ne šiaip neramaus, bet ne vieną sukrečiančio, keičiančio žmonių padėtis ir struktūras pokyčio metus. Prisimenu, jis pakvietė mane ir Vilmą – dabar ji yra rašytoja Vilma Kava – į savo RTV žurnalistikos katedros vedėjo kabinetą, šiek tiek įpylė linksmesnio, užsirūkė prancūzišką cigaretę ir paklausė, ką mudu veikiam… Bet daugiau kalbėjo apie perspektyvą: jei ne dvi žurnalistikos katedros – tai kas? Tuo metu VU kūrėsi Tarptautinių santykių institutas. Paklausiau gana retoriškai, ar netiktų ir mums institutas? Laimonas atsakė, kad labai gera mintis, bet visiškai savarankiško iš pradžių nebus galima įkurti – tą idėją jis realizuotų naujame fakultete, su numatomu vadovu Renaldu Gudausku: jis buvo tvirtos nuomonės, kad reikia atsiskirti nuo Istorijos fakulteto. „Kelionė“ į jau įsikūrusį Filosofijos fakultetą jam atrodė nepriimtina. O paskui prašnekome apie išleistą „Angelą, kuris medyje verkia“. Pati įdomiausia pokalbių dalis – tai prisiminimai apie kūrybos žmones, ypač jų patirtis, jų dramas, liūdesį.
Nors fone nuolat tvinkčiojo įtampa: norėjome kitokios, atviresnės aukštosios mokyklos, o jau iš aukštai nuskambėjo stipri kritika, kad „raudonas universitetas“ turi „raudonas žurnalistikos katedras“, jos rengė „raudonus žurnalistus“ – tai aidėjo kaip pasmerkimas. Tad Laimonui teko ir visai nešventiška iškrova – žinoma, stipriai remiant naujajam rektoriui prof. Rolandui Pavilioniui. Retas supras, kaip sudėtinga keisti, bet kaip lengva atėjus eskpertams iš išorės vertinti; Laimonas tada pirmą kartą ir pats su tuo susidūrė. Tai buvo tiek atradimų, tiek skaudžių praradimų patirtys. Labai sudėtingi metai – vaduojantis iš prastųjų sovietmečio tradicijų (įskaitant stojamąjį egzaminą) ir siekiant naujų, kūrybingų santykių. Bet žiūrėkit, tada išliko studijos, sienos ir šventė. Jis beveik taip ir pasakė, kai pranešiau, kad noriu metams kitiems išvykti, nebuvo labai patenkintas, bet sutikimą pasirašė. Kai visa kiek aprimo, Laimonas pasirinko vadovavimą televizijai. Tada LTV programos tinklelyje atsirado prancūziško kino vakaras. Gero kino.
Grįžęs iš visuomeninės-valstybinės RTV, kuriai, kaip yra per posėdį minėjęs, politikai siekia vadovauti net ir naktimis, skambiai anonsavo, kad vėl imsis rašyti knygas… „Nes vadovavimas išsemia.“ Bet štai ėmėsi kurti Lietuvos žurnalistikos centrą – ir čia turiu prisiminti, jog buvo netikėtai pasikvietęs ilgokai aptarinėti pirmųjų nuostatų, todėl turėjom paskaityti lyginamuosius variantus. Taip jo dėka VU patalpose įsikūrė Atviros Lietuvos fondo LŽC – iš esmės kvalifikacijų kėlimo (arba šiuolaikiškai – kompetencijų ugdymo) įstaiga. Tai buvo labai vertinga idėja: universitete susieti studijas ir profesinių kompetencijų tobulinimą. Tais metais LeŽuDi jam atrodė reikalinga labai skambi – taip ir vyko; netgi gavom riterių kardus ir turėjom visų akivaizdoje dviese stipriai „kautis“. Kardą laikė tvirtai.
Yra daug praeities momentų, kurie žmogaus išėjimo valandą atgyja lyg nesumontuoto filmo kadrai, tad nebūtinai juos visus įmanoma, verta, galima ir reikia iš karto sudėti. Įdomu: Laimonas ne kartą grįžo į VU, į Žurnalistikos institutą. Ir po insulto – taip pat! O štai tada išėjimas (?) iš instituto panašiu metu kaip dabar, kai vyko eiliniai diplominių darbų gynimai, man atrodė labiau netikėtas nei ankstesni: „Aš nežinau, ar galėsiu ką parašyti…“ „Angelas verkia“, pagalvojau žiūrėdamas į žmogų, atsirėmusį į savo likimo lazdą auditorijoje ir laukiantį, kas palydės išeiti.
Sudie.