Nuotrauka - Alessios Maggiore
2020 m. pabaigoje, kaip ir kasmet, Vilniaus universiteto šventiniame bendruomenės vakare buvo apdovanoti labiausiai universitetui nusipelnę bendruomenės nariai. Tarp jų pagerbta buvo ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto doc. dr. Lina Murinienė – ji apdovanota kaip geriausia fakulteto metų dėstytoja.
Pateikiame įdomų interviu su doc. dr. Lina Muriniene apie mokyklą, dėstytojos darbo pradžią ir retorikos vaidmenį komunikacijoje.
– Kuo svajojote būti užaugusi, kai dar mokėtės mokykloje?
– Šokau, dainavau, žaidžiau su lėlėmis, kaimynų vaikams perpasakodavau visų skaitytų knygų istorijas. Buvau pasakotoja! Kiekvienais mokslo metais turėdavome parašyti rašinį „Kuo noriu būti“. Kasmet iki pat vienuoliktos klasės vis rašydavau, kad būsiu gydytoja. To labai norėjo tėvai ir aš nesiginčijau. Tad jie buvo ramūs. Pasisakiau tėvams jau paskutiniais mokyklos baigimo metais, kad gydytoja, ir geriausių norų turėdama, niekaip negaliu būti. Kodėl? Todėl, kad nepajėgsiu dirbti su nuolat dejuojančiais, nelaimingais, besiskundžiančiais žmonėmis. Aš tiesiog susideginsiu emociškai, nes ne visada galėsiu jiems padėti.
Šventai tikėjau, kad duodama nusirašyti darau bloga draugui. Bet galiu parodyti, kaip išspręsti uždavinį, galiu paaiškinti, kaip ištaisyti diktantą, galiu trumpai papasakoti istorijos pamoką taip, kad tikrai gausi trejetą, o gal net ketvertą (anuomet mokyklose buvo penkiabalė sistema). Tą pačią pamoką kartais išpasakodavau po keletą sykių vis kitam bendraklasiui. Ir dariau tai su malonumu!
– Kaip patekote į akademinę aplinką?
– Kažkaip savaime susiklostė. Baigus Šiaulių pedagoginį institutą man pasiūlė likti Lietuvių kalbos katedroje. Ten mano dėstytojavimo pradžia. Vėliau išvažiavau į Vilnių tęsti mokslų toliau – studijuoti doktorantūroje. Tai buvo 1991 metų vasaris. Barikados Gedimino prospekte, į ledą sušalusios gėlės ir žvakės, žvakės... Negęstančios... Nežmoniškai šalta žiema. Saulėtekio bendrabutyje sprogo radiatoriai. Jų nešildė. Blokados metas. Miegodavau su visais drabužiais. Ko atsibeldžiau į šitą Vilnių, tada galvojau. Kartais atrodė, kad nebeištversiu, bet nueini į universitetą, įsitaisai tarp šimtmečius menančių bibliotekos sienų ir viską pamiršti!
– Kokie buvo Jūsų pirmieji įspūdžiai pradėjus dėstyti?
– Patys gražiausi, mieliausi ir šilčiausi. Buvau jauna ir nuo studentų menkai kuo skyriausi. Kaip greit bėga laikas! Jau 30 metų praėjo nuo pirmosios mano Rugsėjo 1-osios! Buvau labai patikli. Atsimenu, prieina prie manęs du vyrukai. „Dėstytoja, – sako, – mano vestuvės kaip tik per jūsų egzaminą. Ar negalėtumėt man iš tų pažymių, kuriuos esu surinkęs, išvesti vidurkį ir įskaityti tai kaip egzaminą?“ „O, – sakau, – sveikinu, kaip tai puiku!“ (Beje, ir pati tuo metu buvau įsimylėjusi iki ausų.) „Bet, – sako, – dėstytoja, yra dar vienas reikalas.“ „Koks?“ – klausiu. „Ogi, va, mano draugas, ne šiaip draugas, o pats geriausias draugas, eina į pirmus pabrolius. Išveskit ir jam pažymį!“ „Gerai“, – sakau. Ir išvedžiau abiem. Po kurio laiko bendrakursių teiraujuosi: „Na, kaip jūsų jaunavedys laikosi, kaip jauna šeima gyvena?“ Pasirodo, apie vestuves net kalbų nebuvę.
Ar patikėčiau šiandien? Be abejo. Tikiu studentais, tikiu žmonėmis, ir nieko negaliu sau padaryti! O štai ar pasirašyčiau taip lengvai, kaip tą kartą, čia jau kitas klausimas...
– Kas yra sunkiausia dėstytojos darbe? O kas džiugina labiausiai?
– Daugiau dalykų, kurie džiugina. Jei būtų kitaip, negalėčiau dirbti. Nuostabiausia yra tai, kad visada esi su jaunimu – nerimstančiu ir ieškančiu tiesos. Tai pati atviriausia ir sąžiningiausia auditorija, prieš kurią tu taip pat turi būti lygiai toks pat atviras ir lygiai toks pat sąžiningas. Nieko nėra prasmingiau, kaip išgirsti klausimą kodėl? Net ir tada, kai tavo dėstomas postulatas yra aksioma. Būtent tada ypač norisi išgirsti – o kodėl?.. Ir ar iš tikrųjų tai nepajudinama aksioma?..
– Dabar netyla kalbos, kad šiuolaikiniai studentai yra kitokie. Kokie jie Jūsų akimis?
– Žinoma, kad kitokie. Bet jie ir turi būti kitokie. Gyvenimas eina į priekį. Tikriau sakant ne eina, o lekia, bėga kūlversčiais. Jaunuomenė yra skubanti. Taip, ji visada tokia buvo, bet dabartiniam jaunimui visko reikia tuoj pat ir šią minutę. Viskas turi vykti lyg vienu pelės klavišo spustelėjimu. Ir tai yra gerai! Kas kitas, jei ne jaunuomenė gali imtis iššūkių, kurių mes, vyresnieji, jau nebesiimtume? Mes per ilgai svarstytume. Ir vadintume tai darbais, planais ar kuo kitu, bet ne iššūkiais. Nes darbai dirbami, ir dirbami jie iš lėto, o iššūkiai įveikiami, tam tik susikaupti reikia! Taigi jau pati retorika, o sykiu ir mūsų mąstymas, ir elgesys skirtingas.
– Prabilote apie retoriką. Koks jos vaidmuo komunikacijoje?
– Žodžiu galime pagydyti ir žodžiu galime užmušti. Galime suteikti sparnus ir galime juos nukirpti. Gaila, kad pastaruoju metu retorika vis dažniau suprantama vien kaip išorinių dalykų – balso, kvėpavimo, tarties, kūno kalbos – lavinimas. Taip, tai reikalingi dalykai, bet jie paviršiniai. Tai nėra retorika tikrąja to žodžio prasme. Mūsų komunikacijos esmė ir didžiausia dovana yra kalba. Kiek gili ir nesumeluota bus kalba, tiek tikra bus ir mūsų komunikacija.
– Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti studentams?
– Olgos Tokarčuk „Bėgūnus“. Kelio, kelionės metafora yra viena iš pamatinių ir dažniausiai vartojamų mūsų metaforų. Atrodo, ką nauja, ką netikėta, ką kita, ko dar niekad nebuvo, galima šia tema pasakyti?.. Galima, ir dar kaip! Ir net Nobelio premiją gauti galima!
Kaip mes keliaujame? Kodėl keliaujame? Ką mums reiškia kelionė? Pagaliau, ką mums reiškia kaita? Juk tai, kas nesikeičia, išsigimsta. Tai, kas stovi vietoje, miršta. Gyvenimo esmė yra judėjimas, ėjimas, keliavimas (ak, kaip pandemija iš mūsų visa tai atėmė!). Bet net pandemijos akivaizdoje mes negalime virsti tašku. Mes turime judėti, ieškoti prasmės pačiuose keisčiausiuose mūsų gyvenimo vingiuose. Tiesi linija yra neįdomi!