Būsimoji bibliografijos ir astronomijos senajame Vilniaus universitete istorijos tyrėja docentė daktarė Stasė Matulaitytė gimė 1933 metų sausio 12 dieną Suvalkijos ūkininkų iš Parausių Elžbietos ir Pijaus Matulaičių šeimoje. Krikštyta Stanislovos Onos vardais, vėliau pati pasivadino Stase. Po poros metų šeimoje gimė ir kita dukra – Bronė Marija. Mergaitės augo darbščių žemdirbių šeimoje, kurioje iš mažens buvo skiepijamas suvalkiečių gyvenimo būdas: tvarka, darbštumas, atkaklumas, gebėjimas pasiekti norimo tikslo. Ypač šioje šeimoje buvo vertinamas taupumas, nes, nors ir gerose Suvalkijos žemėse, buvo nelengva išauginti skalsų derlių. Tėvas Pijus, būdamas kalvis, mėgo konstruoti mechanizmus, kaustyti ir prižiūrėti arklius. Šioje šeimoje, kaip pasakodavo Stasė, didžiausią įtaką turėjo motina. Iš jos Stasė ir pasisavino suvalkietiško gyvenimo būdo dėsnius, kurių laikymasis tikriausiai ir padėjo jai tapti rimta bibliografe, istorike, dėstytoja, mokslininke. Bet iki to dar turėjo praeiti daug laiko.
1940 metais Stasė pradėjo lankyti Parausių pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Pilviškiuose. Norint juos pasiekti, reikėjo eiti tris kilometrus, o kai patvindavo Šešupė, ir visus penkis. Besimokant antrojoje pamainoje, namo tekdavo grįžti jau sutemus. Motina priemenės langelyje pastatydavo degančią lempą, kad grįžti būtų jaukiau matant namų žiburėlį. Užbėgant laikui už akių, tenka pasakyti, kad šitas žiburėlis greit užgeso. Karo ir pokario metų negandos palietė ir Matulaičių šeimą. Stasei, kaip ir daugeliui vaikų, teko patirti daug nevaikiškų išgyvenimų, neramių naktų. 1947 metų lapkritį tėvus palietė tremtis, mažametės mergaitės Stasė ir Bronė liko be tėvų, namų ir pragyvenimo šaltinio. Jos glaudėsi pas kaimynus, prižiūrėjo jų vaikus, o vėliau apsigyveno pas dėdę kunigą Vaclovą Strimaitį.
Nors ir sunkiomis sąlygomis, Stasė visą laiką mokėsi. Baigusi vidurinę mokyklą Alytuje, 1953 metais įstojo į Vilniaus universitetą, bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę. Mokslai sekėsi, buitis dažnai buvo sunki, tekdavo verstis iš stipendijos, bet darbštūs tėvai sugebėjo ją nors materialiai paremti net iš Sibiro. Padėjo iš mažens įskiepytas taupumas ir tvarkingumas, Stasė mokydamasi gyveno pilnakraujį gyvenimą: dainavo universiteto chore, priklausė turizmo būreliui, su kuriuo apkeliavo Lietuvą. Baigusi pirmąjį kursą, už tėvų atsiųstus pinigus nuvažiavo pas juos į Sibirą, Belorečkos gyvenvietę Sverdlovsko srityje. Įsitikinusi, kad tėvai nebadauja, laiko gyvulius, užsitikrino ir didesnę pagalbą maisto produktais. Dar tebestudijuodama Stasė apkeliavo Krymą. Keliavo vėliau ir po Kaukazą, Karpatus. 1958 metais S. Matulaitytė baigė Vilniaus universitetą.
Gana reikšmingas Stasės gyvenimo etapas – darbas Lietuvos respublikinės bibliotekos, dabartinės Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pirmtakės, Bibliografijos skyriuje, kuriam vadovavo žymus bibliografas Stasys Tomonis. Rengiant bibliografijos rodyklę „Astronomai“, teko konsultuotis su akademiku Pauliumi Slavėnu. Jo paskatinta, Stasė įstojo į Mokslų Akademijos aspirantūrą, pasirinkdama nagrinėti su astronomija senajame Vilniaus universitete susijusią temą. Tai atvedė ją ir į Vilniaus universitetą. Baigusi aspirantūrą, 1968 metais, Stasė pradėjo dirbti šios aukštosios mokyklos bibliotekos Bibliografijos skyriaus vedėja, o nuo 1973-ųjų iki 1994-ųjų dėstė Vilniaus universiteto Mokslinės informacijos, o vėliau – Knygotyros katedrose. 1971 m. Stasė apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją, vėliau jai buvo suteiktas docento vardas. Ji rašė straipsnius ir knygas apie žymius astronomus. S. Matulaitytė 2001 m. sudarė straipsnių ir atsiminimų rinkinį „Akademikas Paulius Slavėnas“, 2002 m. išleido knygą „Astronomas Antanas Juška“. Ji tapo leidinio „Bernardas Kuodaitis ir Lietuvos astronomija“ (2007) bendraautore. Bene svarbiausias jos darbas yra knyga „Senoji Vilniaus universiteto observatorija ir jos biblioteka“ (2004), parengta disertacijos pagrindu.
Reikšmingas yra Stasės veikalas apie Strimaičių šeimos genealogiją „Istorikas kunigas Vaclovas Strimaitis ir jo artimieji“ (2007). Stasės motina buvo E. Strimaitytė. Šios gausios šeimos gyvenimą ir vargus, ypač susijusius su pokario metais, Stasė pateikė šmaikščiai ir politizuotais Vaclovo Strimaičio rašiniais. Visus S. Matulaitytės darbus suminėti sunku, nes jų – straipsnių ir knygų – susidaro keli šimtai. Autorė ir jos palikimas dar ilgai bus atrama Lietuvos mokslui.
Stasė Matulaitytė mirė 2020 m. rugsėjo 20 d. Vilniuje. Paliko dukters Mildos šeimą, gerą atmintį saugančius artimus ir tolimus gimines, draugus, bičiulius Martyno Mažvydo bibliofilų klube. Visus nuoširdžiai užjaučiame.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas ir kolegos
Atsisveikinimas su doc. dr. Stase Matulaityte vyks Universiteto šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje, rugsėjo 26 d. 9.30-10:30 val., šv. Mišios už S. Matulaitytę bus laikomos toje pačioje bažnyčioje 10.30 val.
11.30 val. šalia esančioje Istorijos fakulteto kavinėje pakviesime Jus išgerti taurės vyno ir užkąsti. Maloniai kviečiame pagerbti Stasę Matulaitytę mintimis ir auka šv. Jonų bažnyčiai.