Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Kūrybos komunikacijos studijų programos 4 kurso studentas Valdemar Baran sukūrė nemažai dėmesio sulaukusį dokumentinį filmą „6 km“, kuris pasakoja apie Bezdonių miestelį. Pasidomėjome kaip sekasi studijuoti studentui ir kaip kilo sumanymas sukurti būtent tokį filmą.
– Visų pirma – apie tave. Kodėl pasirinkai VU Kūrybos komunikacijos studijų programą?
– Tiesą sakant, labai ilgai svarsčiau, kur stoti. Kai kurie laikosi stereotipinės nuomonės, kad Kūrybos komunikacija – tiems, kurie tiesiog nori „popieriaus“. Bet būdamas dar devintoje klasėje dalyvavau Litexpo studijų parodoje, kurioje ir susidomėjau šia studijų programa, vėliau studijomis domėjausi ir internete, susidariau nuomonę, susižavėjau ir pasirinkau būtent Kūrybos komunikaciją.
– Kaip atrodo tavo laisvalaikis?
– Labai mėgstu keliauti, todėl du kartus dalyvavau Erasmus+ mainų programoje. Pirmą kartą buvau Slovėnijoje, o antrą kartą – Graikijoje. Džiaugiuosi, kad buvau išvykęs du kartus ir mokiausi skirtinguose universitetuose, kadangi tai buvo labai skirtingos ir savaip įdomios patirtys.
– Kodėl dokumentinį filmą nusprendei kurti būtent apie Bezdonis?
– Pats esu iš Bezdonių ir filmas yra mano kūrybinis projektas studijoms. Vienoje paskaitoje reikėjo sukurti tam tikrą projektą ir vienas iš duotų pasirinkimų buvo dokumentinis filmas. Tik pamačius šį pasirinkimą pagalvojau apie savo gimtuosius Bezdonis.
– Ar tavo dokumentinis filmas sulaukė daug grįžtamojo ryšio?
– Sulaukiau daug grįžtamojo ryšio. Filme buvo iškelta problema, kad jaunimas Bezdonyse neturi pakankamai veiklos. Vyko filmo premjera, į kurią atvyko ir dėstytojas Vytenis Pauliukaitis, o žmonių susirinko tiek, kad net ne visiems užteko vietos atsisėsti.
Po premjeros vyko ir diskusija su Bezdonių gyventojais, kurie tikrai į ją įsitraukė ir taip mane maloniai nustebino. Sulaukiau tikrai daug pagyrų, padrąsinimų, pripažinimo. Į premjerą atvyko tiek vyresni, tiek jauni žmonės. Ir jau galima matyti filme iškeltos problemos sprendimo rezultatą – artimiausią penktadienį Bezdonyse organizuojamas filmų vakaras.
Daugiausiai grįžtamojo ryšio ir sulaukiau iš miestelio gyventojų. Taip pat daug komentarų susilaukiau ir socialiniame tinkle Facebook. Bet manau, kad tokio dėmesio filmas sulaukė dėl ganėtinai stiprios išorinės komunikacijos. Pavyzdžiui, daviau interviu LRT radijuje. Tada vienas mano kurso draugas paskambino man ir sako: „Mano baba klausėsi LRT radijo, paskambino man ir klausė ar čia tas tavo Valdemaras per radiją šneka.”
– Tavo filme yra nemažai interviu, kalbinai žmones. Kaip sekėsi bendrauti su gyventojais prieš kameras?
– Sunkiai. Kai kurie labai gražiai ir išsamiai atsako į klausimus, tačiau tik įjungus kamerą – nesako nieko ir kategoriškai atsisako filmuotis. Tačiau kai pavyko „pagauti” vieną moterį, kurią filmavome parduotuvėje, visos pastangos atsipirko. Ji dar nežinojo, kad įjungėme kameras, todėl nufilmavome labai smagų epizodą.
Man labai padėjo tai, kad pats esu vietinis, Bezdonių miestelio gyventojas, todėl daugelis kalbintų žmonių labiau pasitikėjo ir norėdami padėti sutiko filmuotis bei kalbėti prieš kameras.
– Papasakok apie patį dokumentinio filmo kūrimo procesą. Kiek laiko ir pastangų tai reikalauja? Kiek žmonių prisidėjo prie viso kūrybinio proceso? Su kokiais iššūkiais susidūrei? Ar norėtum ir toliau kurti dokumentinius filmus?
– Kas įdomu kuriant dokumentinį filmą – nieko nesuplanuosi iš anksto ir tiksliai. Filmuojant tu nežinai, kas bus, kaip viskas pasisuks. Scenarijus ir visa idėja keitėsi apie 5-6 kartus. Pakalbinus žmones vėl ir vėl galvojau, kaip viską sudėlioti, kaip pakeisti. Tai ir buvo sunkiausia – kad negalėjau visko nuspėti ir suplanuoti iš anksto. Viskas labai priklauso nuo to, ką pasakys pašnekovai, reikia mokėti prisitaikyti.
Pirminė dokumentinio filmo idėja buvo visiškai kitokia. Norėjau susikoncentruoti į miestelio kunigą, kadangi mažuose miesteliuose aplink bažnyčią vyksta labai daug veiksmo, tačiau kunigas kategoriškai nesutiko filmuotis, todėl teko viską keisti.
Keletas draugų šiek tiek padėjo, bet daugiausiai dirbau aš vienas. Pats ir filmavau, ir montavau. Todėl yra ganėtinai sudėtinga, kai vienas dalyvauji visame procese: nuo idėjos generavimo iki jau sukurto filmo išorinės komunikacijos planavimo. Sunkiausia ir buvo planuoti: ir filmavimą, ir komunikaciją.
Visas procesas man tikrai patiko, tik supratau, kad kitam kartui reikėtų filmavimo komandos. Nes žinau, kad ne visuose kūrybiniuose procesuose buvau geras specialistas.
Ką norėčiau veikto po studijų – atsakyti sudėtinga. Jau ir kai stojau į universitetą žinojau, kur stoti tikrai nenoriu. Dabar yra panašiai. Studijuodamas supratau, kuriose srityse dirbti nenorėčiau. Ypač apsispręsti padėjo praktika. Praktiką atlikau renginių organizavimo įmonėje ir supratau, kad šioje srityje dirbti nenorėčiau. Jeigu atsirastų galimybė kurti filmus ar prisidėti prie kūrybinio proceso, pasinaudočiau tokia galimybe, kadangi ši sritis man įdomi.
***
Valdemar Baran sukurtą trumpametražį filmą apie Bezdonis galite pamatyti čia: