2019 m. pabaigoje Vilniaus universiteto Mažojoje auloje vykusio Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto bendruomenės vakaro metu buvo apdovanoti geriausi 2019 m. fakulteto dėstytojai. Vienas iš jų - lektorius dr. Gediminas Beresnevičius.
- Kuo svajojote būti užaugęs, kai dar mokėtės mokykloje?
- Neturėjau jokių profesinių svajonių. Nuo mažens patiko piešti ir tėvai kažkodėl tikėjosi, kad būsiu architektas. Vyresnėse klasėse lankiau architektų būrelį. Tačiau, kai šeštoje klasėje aptikau mokslinės fantastikos knygas, ir ėmiau pats ją kurti, buvau tvirtai įsitikinęs, kad visą gyvenimą nesiskirsiu su fantastikos pasauliu. Jei kurioje nors aukštojoje mokykloje būtų dėstoma fantastika, neabejotinai būčiau ten stojęs. Astronomija buvo arčiausiai fantastų vaizduojamų kosminių kelionių, tad pasirinkau ją.
- Kaip patekote į akademinę aplinką ir pradėjote dėstyti?
- Prieš pradėdamas dėstyti Vilniaus universitete, daug metų skaičiau paskaitas ir vedžiau autorinius seminarus mokytojams bei viešojo sektoriaus darbuotojams apie problemų sprendimo metodus, idėjų generavimo būdus, vaizduotės lavinimą, apribojimų teorijos įrankius ir kitką. Nežinau kaip apie tai sužinojo prof. R. Misiūnas, kuris ir pasiūlė dėstyti Komunikacijos fakultete leidybos studentams. Su Remigijumi buvome pažįstami per fantastiką: į sudarinėjamą „Geriausia Lietuvos fantastika“ rinkinį buvau įtraukęs jo parašytą apysaką. Vėliau, rengiant kūrybos komunikacijos programą, kūrybiškumo ugdymo dalykas atsidūrė ir čia.
- Kokie buvo Jūsų pirmieji įspūdžiai pradėjus dėstyti?
- Tiesą sakant, reiktų gerai pagalvoti, kad prisiminčiau pirmąsias paskaitas, mat prieš dėstant Vilniaus universitete, turėjau nedidelės dėstymo patirties kituose universitetuose, o ir Komunikacijos fakultete dėstau jau beveik 10 metų. Kiek pamenu, visuomet gerokai jaudindavausi prieš auditoriją. Būdavo smagu, kai pavykdavo rasti bendrą kalbą su studentais, džiaugdavausi, kai įdomiai su jais padiskutuodavome, ir pykdavau ant savęs, jei paskaita ar seminaras nepavykdavo.
- Kas yra sunkiausia dėstytojo darbe? O kas džiugina labiausiai?
- Sunkiausia man – perprasti studentų poreikius. Gal pasenau? Gal nebesuprantu dabartinio jaunimo?.. O labiausiai džiugina, kai galiu padėti studentams geriau pažinti save, kai galiu jiems kažkuo padėti, duoti jiems savęs tobulinimosi metodus ir problemų sprendimo įrankius. Smagu, kai galiu su jais atvirai pasikalbėti, laisvai bendrauti ir kai jie priima tai, ką jiems duodu.
- Dabar netyla kalbos, kad šiuolaikiniai studentai yra kitokie. Kokie jie yra Jūsų akimis?
- Kiekviena karta yra savita ir nešasi savyje laikmečio atspaudą. Nenoriu klijuoti etikečių ir kažkaip vertinti dabartinio jaunimo. Vertinimai, ypač kategoriški, kenkia ne tik mums, bet ir tiems, ką vertiname. Geriau to nedaryti. Ir nederėtų sureikšminti kieno nors nuomonę. Net patys didžiausi autoritetai gali klysti. O aš nesu ekspertas šiuo klausimu. Nors turėjau kelis šimtus studentų, negaliu daryti apibendrinančių išvadų. Remtis vien savo pastebėjimais – neatsakinga. Reiktų tikslių tyrimų ir lyginamosios analizės, jei norime objektyvios tiesos, o ne subjektyvios nuomonės.
- Kodėl fantastika aktuali? Ką ji duoda žmogui?
- Jaunystėje sulaužiau daug iečių įrodinėdamas fantastikos aktualumą ir svarbą, nes tuomet – sovietmečiu – mažai kas ją laikė rimtu žanru. Šiandien daugelis mokslinės fantastikos idėjų jau yra įgyvendintos. Ir tie, kas rimčiau domėjosi šia kūryba, puikiai žinojo, jog fantastika yra būtina visuomenei, einančiai progreso keliu. Ką duoda fantastika? Na, ji lavina vaizduotę, suteikia peno apmąstymams, nes pateikia įvairius ateities pasaulių modelius, taip pat skatina naujų idėjų atsiradimą, juk yra žinoma, kad kai kurios mokslo ir technikos idėjos buvo perimtos iš rašytojų fantastų. Fantastika moko drąsos ir mąstymo laisvumo. Ji paruošia mus lengviau priimti permainas ir perspėja apie potencialias grėsmes.
- Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti studentams?
- Kiek žinau, dabartiniai studentai mažai skaito... O skaitantiems patarčiau perskaityti Dž. R. R. Tolkino trilogiją „Žiedų valdovas“. Tai išskirtinis ir milžinišką įtaką padaręs kūrinys. Jis ne tik davė didžiulį impulsą fantasy žanrui, bet sukėlė ištisą tolkinistų judėjimą, davė pradžią vaidmenų ir kitokiems žaidimams. Apie Tolkino knygas rašomos disertacijos, organizuojamos konferencijos. Tolkino knygos – daugiaplanės: jas galima skaityti kaip aštraus siužeto romanus, o įsigilinus – kaip filosofinius traktatus. „Žiedų valdovas“ žavi nepaprastu autoriaus fantazijos polėkiu, iki mažiausių smulkmenų apgalvotu ir meistriškai pavaizduotu fantastiniu pasauliu, ryškiais herojais ir viską persmelkiančiu dvasingumu. Tolkinas puikiai atskleidžia godumo, valdžios troškimo ir pasiaukojimo pasekmes. Asmenybės augimui Tolkino kūryba gali duoti labai daug.
- Kaip patartumėte studentams lavinti savo kūrybiškumą?
- Kūrybiškumas, kaip žinia, yra gebėjimas kurti ką nors nauja. Kaip ir kiekvienas gebėjimas jis yra išsiugdomas praktikuojantis. Gal ir galima sužinoti apie automobilio vairavimą iš vadovėlio, bet to neišmoksi, jei reguliariai nesipraktikuosi. Taip ir su kūrybiškumu. Jis nėra Dievo dovana ar kažkokia duotybė – turi ją ar ne. Svarbu suvokti, kad kūryba – ne kopijavimas ar atkartojimas to, kas jau yra. Ji prasideda nuo nežinomybės, nuo naujų, kad ir nedidelių, dalykų. Tad ir kūrybiškumą galima išsiugdyti tik mėginant kurti ką nors nauja: naujus žodžius, istorijas, idėjas, mįsles, eiles, atliekant įvairius veiksmus su įsivaizduojamais objektais mintyse, ieškant problemų sprendimų, naujų galimybių, naujos veiklos ir panašiai. Konkrečių užduočių ir pratimų kūrybiškumui ugdytis galite rasti mano knygose „Kūrybiškumo ugdymas kaip žaidimas“ ir kitoje – gal kiek juokingu pavadinimu – „Sukurk kroodilą“.