Lietuvių kino kūrėjai dalyvavo dokumentikos ir animacijos festivalyje „DOK Leipzig“, kuriame gavo svarbius apdovanojimus. „DOK Leipzig“ festivalis – vienas didžiausių, svarbiausių ir seniausiai vykstančių tarptautinių festivalių, kuris skirtas dokumentiniam ir animaciniam kinui. Kasmet „DOK Leipzig“ pritraukia iki 50 000 žiūrovų ir pristato daugiau kaip 300 naujausių dokumentinių ir animacinių filmų iš viso pasaulio. Audriaus Mickevičiaus ir Nerijaus Milerio dokumentinis filmas „Pavyzdingas elgesys“, prodiusuotas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojos Rasos Miškinytės, „DOK Leipzig“ festivalyje pelnė net tris apdovanojimus: pagrindinį „Auksinio balandžio“, tarpreliginės žiuri prizą ir tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI prizą.
Pasakodama apie prodiuserio darbo specifiką, filmo prodiuserė, VU Komunikacijos fakulteto lektorė Rasa Miškinytė sako, kad tai yra nelengvas ir rizikos nestokojantis darbas. „Jei komunikacija su režisieriumi ir scenaristu gera, jei yra savitarpio pagarba ir supratimas, kad kiekvienas atsakingas už savo darbo sferą, tada net ir rizika ne tokia baisi. Tačiau būna atvejų kai komunikacija lūžta, kai nėra savitarpio pagarbos, tada prodiuserio darbas tampa nebepakeliama našta“.
Rasa Miškinytė teigia, kad būnant prodiuseriu labai svarbu būti kovotoju – išmintingu, bet ne agresyviu. „Jei būčiau buvusi išmintinga kovotoja, galėjau išvengti daugybės nereikalingų kovų“, – pasakoja ji. Kaip svarbiausias savybes dirbant tokį darbą prodiuserė išskyrė mokėjimą dirbti savarankiškai, planuoti laiką, darbus ir tikėjimą savimi bei teisingumą: „Net ir pačiom nepalankiausiom sąlygom, tikint savo teisingumu, įveiksi pačius didžiausius sunkumus. Mano nuostata – stengiuosi būti teisinga, o jei klystu – nematau problemos pripažinti savo klaidas.“
R. Miškinytė pasakoja, kad į prodiusavimo kelią atėjo iš visai kitos srities ir anksčiau apie darbą kino srityje visai negalvojusi: „Kai baigiau mokyklą 1980 m., tuometinėje dar sovietinėje Lietuvoje ar Sovietų Sąjungoje tokių studijų, kurios man buvo bent kiek įdomios, dar nebuvo. Mane domino kultūros ar meno vadyba. Pasirinkau studijuoti statybos inžineriją, ją sėkmingai ir pabaigiau tuomentiniame Kauno politechnikos institute. Na, o pradėjus dirbti projektavimo institute labai aiškiai suvokiau, kad tai ne mano profesija. Prasidėjus politiniam atšilimui, po truputį, po mažą žingsnelį ėmiau žengti link sau įdomios profesijos, kol atsidūriau kine.“
Anot prodiuserės Lietuvos kinas, ypač dokumentinis, tampa vis žinomesnis visoje Europoje ir visiems lietuviams, dirbantiems kino srityje, tai labai naudinga. Tačiau R. Miškinytė sako, kad Lietuvos kine yra ir spragų, viena didžiausių – finansavimo. Taip pat ji išskiria prodiuserio darbo neįvertinimo viešojoje erdvėje problemą: „Kol kas skaitant spaudoje apie vieną ar kitą filmą, ypač kai filmas sėkmingas, retai kada minimas prodiuserio vardas ar prodiuserinė kompanija.“ Rasa Miškinytė svarsto ar tai tiesiog nesupratimas, ar senos sistemos, kai prodiuserio profesijos dar net nebuvo, pasėkmė. „Šiais laikais prodiuseris randa lėšas, investuoja savo lėšas ir priima sprendimus, kaip filmas gaminamas ir kaip vykdoma jo sklaida. Taigi, prodiuseriui matomumas ir jo darbo pripažinimas reikalingas nė kiek ne mažiau nei režisieriui“, – įsitikinusi R. Miškinytė.