Ann Cooper. JAV ambasados Vilniuje nuotrauka2019 m. spalio mėnesį Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir Kūrybos komunikacijos studijų programų studentai dalyvavo JAV ambasados organizuotuose susitikimuose su žymia JAV žurnaliste ir visuomenės veikėja Ann Cooper.
Niujorko Kolumbijos žurnalistikos mokyklos (Columbia Journalism School), vienos iš geriausių žurnalistikos mokyklų, profesorė, turinti daugiau kaip 25 metų patirtį radijo ir spaudos srityje, buvo pirmoji JAV „National Public Radio“ biuro vadovė Maskvoje, rengusi laidas Sovietų Sąjungos žlugimo metais. Savo darbo Sovietų Sąjungoje metu Ann Cooper tapo ir svarbiausių Lietuvos nepriklausomybės Sąjūdžio įvykių 1987 ir 1991 m. liudininke.
- Kada ir kodėl pirmąjį kartą atvykote į Lietuvą? Ką prisimenate iš pirmojo apsilankymo Lietuvoje?
- Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 1987 m. rugpjūčio 23 d. Tą rytą atskridau iš Maskvos į Vilnių, norėdama pamatyti kas nutiks, kai žmonės bandys susirinkti į prieš sovietinę sistemą nukreiptą protestą. Tą dieną kaip tik buvo Molotovo-Ribentropo pakto metinės ir visiems buvo žinoma, kad būtent po šio pakto pasirašymo Baltijos šalys buvo aneksuotos Rusijos. Michailas Gorbačiovas tuomet buvo Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinis sekretorius, jo valdymo metu atsirado daugiau laisvės ir įsižiebė viltis, kad kažkas gali iš esmės pasikeisti.
Lietuvių protestas turėjo vykti šalia Šv. Onos bažnyčios, prie ten pastatyto paminklo XIX a. poetui Adomui Mickevičiui. Žmonės rinkosi tyliai, kai kurie nešini gėlėmis, buvo ir žmonių, atsivedusių savo vaikus. Jie stoviniavo mažomis grupėmis, nežinodami kaip elgtis ir kaip šis protestas gali pasibaigti.
Protesto organizatoriai buvo neseniai į laisvę išleisti politiniai kaliniai. Jie į mitingą atėjo susikibę už rankų. Viena iš organizatorių pasakė kalbą, smerkiančią Staliną ir kviečiančią kovoti už Baltijos valstybių nepriklausomybę, o kalbai pasibaigus susirinkusieji sugiedojo Lietuvos himną. Po to sekė kitas kalbėtojas, ir po jo kalbos visi vėl giedojo himną. Milicija protestą stebėjo iš toliau, o KGB agentai, apsirengę kaip įprasti civiliai, nuolatos zujo tarp žmonių, viską fotografuodami ir filmuodami.
Vertinant iš dabartinės perspektyvos, ypač lyginant tuometinį lietuvių protestą su protestais Kaire ir Kijeve, gali kilti klausimas – kuo tas protestas buvo toks svarbus? Juk atėjo tik keli šimtai žmonių, atmosfera buvo niūri ir visi jautėsi įsitempę.
Protestas prie Adomui Mickevičiui skirto paminklo prasmingas buvo ne savo dydžiu ar jo metu sklandžiusia nuotaika. Svarbiausia buvo tai, kad protestas, vykęs dvi valandas, nebuvo nutrauktas. Žmonės ir toliau sakė kalbas, dainavo dainas, o valdžia visus tik stebėjo. Ir kuo ilgiau milicija nesikišo, tuo susirinkusiųjų vis daugėjo, jų kalbos skambėjo vis labiau užtikrintai. Pats protestas baigėsi tada, kai protestuotojai nusprendė jį baigti, o ne kai jį išvaikė milicija.
- Kaip atrodė užsienio žurnalistų darbas Sovietų Sąjungoje? Kiek laisvės turėjote dirbdami savo darbą?
- Visi užsieniečiai buvo apgyvendinti išskirtinai užsieniečiams skirtame pastate. Siauras praėjimas į pastatą buvo akylai saugomas sovietų pareigūnų – kiekvieną dieną, ištisą parą. Bet koks žmogus, kuris norėdavo patekti į pastatą, būdavo iškart sustabdomas. Jei žmonės eidavo kartu su manimi, jiems būdavo leidžiama įeiti, tačiau dažniausiai jie vis tiek būdavo sustabdomi, klausinėjami.
Žurnalistų automobiliai turėjo specialius numerius – geltonos spalvos, su raide K ir skirtingu numeriu kiekvienai šaliai, iš kurios buvo atvykę žurnalistai. Visi amerikiečių korespondentai vairavo automobilius geltonais numeriais su užrašu K 004. Geltonos spalvos numeriai buvo pasirinkti ne šiaip sau – tokius mūsų automobilius buvo galima lengviau pastebėti ir sekti.
Gyvendami tame pastate manėme, kad visų mūsų telefoninių pokalbių yra klausomasi ir net kad mūsų gyvenamuose kambariuose buvo įtaisytų pasiklausymo priemonių. Kai dirbau pirmus dvejus metus, eiliniai Sovietų Sąjungos piliečiai prašydavo, kad aš niekad jiems neskambinčiau iš savo telefono. Turėdavau eiti į gatvę ir naudotis telefonų automatais, kurių anuomet nebuvo itin daug ir dažnai jie būdavo sugedę.
Jei norėdavome išvykti iš Maskvos, turėdavome užregistruoti savo kelionę Užsienio reikalų ministerijoje, kuri buvo išdavusi mums leidimą dirbti Sovietų Sąjungoje. Užsienio reikalų ministerija galėjo bet kada ir suspenduoti mūsų leidimą dirbti, todėl mes buvome nuo jos priklausomi. Kai norėdavau kur nors vykti, turėdavau nusiųsti pranešimą faksu į Užsienio reikalų ministeriją, kad užregistruočiau savo planuojamą kelionę iš anksto. Jei vykdavau į Vilnių, apie kelionę turėdavau pranešti prieš 24 val. prieš kelionę, jei kur nors kitur – prieš 48 val.
Jeigu ministerija nesuteikdavo leidimo keliauti Svoietų Sąjungos teritorijoje, Intourist (kelionių organizatorius) neparduodavo man traukinio ar lėktuvo bilieto ir joks viešbutis nesutikdavo manęs priimti. Nežinau, kaip transporto bilietų prekybos punktai ir viešbučiai bendraudavo tarpusavyje, bet jie visada žinodavo, kada mums gali teikti paslaugas, o kada – ne.
Po to, kai Lietuvos Seimas paskelbė nepriklausomybę 1990 m., kelis mėnesius nė vienam užsienio žurnalistui nebuvo leidžiama vykti į Lietuvos teritoriją. Todėl perdaviau savo garso įrašymo techniką vienam rusui, kuris dirbo kartu su manimi, ir jis nuvykęs vietoj manęs į Lietuvą įrašė pokalbius su mano jam nurodytais kontaktiniais asmenimis. Vėliau iš to parengiau reportažą apie tai, kaip lietuviai gyvena Sovietų Sąjungos įvestos ekonominės blokados sąlygomis.
- Jūs tapote kruvinųjų sausio 13-osios įvykių liudininke. Ar prisimenate kaip jautėtės tų įvykių metu?
- Atvykau į Vilnių maždaug pusantros dienos prieš išpuolį prie televizijos bokšto. Tą laiką praleidau rengdama reportažus apie tai, kas vyksta, kalbinau vietos gyventojus, Seimo narius. Aplankiau televizijos bokšta vėlų šeštadienio vakarą, prieš pat vidurnaktį. Nepaisant šalčio, ten buvo šimtai žmonių. Vyresni žmonės susirinkę dainavo lietuvių liaudies dainas, o jaunimas buvo atsivežę generatorių, kad galėtų leisti savo mėgstamą muziką ir šokti.
Televizijos bokšte kalbėjau su keliais jaunais vyrais. Jie sakė, kad turi medžioklinius šautuvus, o be jų vienintelis kitas jų turimas ginklas buvo vandens žarnos, kurias jie buvo pasirengę panaudoti.
Kai grįžau į viešbutį, darbuotojai pranešė, kad televizijos bokšto link artėja tankai. Išbėgau su kitais korespondentais ir grįžome atgal prie bokšto. Buvo nepapratai baisu, viskas atrodė siurrealu. Matėmė žmones, stojančius prieš tankus – taip jie bandė juos sulaikyti. Savo akimis regėjome, kaip kai kurie žmonės buvo pervažiuoti tankų. Vėliau pasigirdo ir šūvių serijos, nukreiptos į susirinkusius televizijos bokšto gynėjus. Nuo televizijos bokšto išvaikyti žmonės bėgo ginti Seimo rūmų. Kai ten nuvykome, žmonių buvo begalė. Visi, net ir mes, užsieniečiai, jautėme, kad nežinome, kas bus toliau ir kad greičiausiai Seimo rūmai bus kitas sovietų armijos taikinys.
- Ar tuo metu tikėjote, kad Lietuva gali vėl tapti nepriklausoma valstybe?
- Tų siaubingų akimirkų metu negalvojau apie Lietuvos nepriklausomybę. Buvau visą laiką susitelkusi į tai, kas gali nutikti – ir Seimo rūmams, ir visiems susirinkusiems žmonėms.
- Kaip jautėtės grįžusi į Lietuvą po tiek daug metų?
- Po 1991-ųjų pirmą kartą į Lietuvą grįžau 2018 m. Atvykau į Vilnių iš Rygos, šįkart kaip turistė.
Dabar Vilnius atrodo sunkiai atpažįstamas ir tai yra gerai. Anuomet Vilnius atrodė skurdžiai, parduotuvės buvo pustuštės, viešasis transportas buvo prastos būklės, o labiausiai gaila buvo Senamiesčio – jis buvo itin apleistas.
Dabartinio Vilniaus miesto centras – itin gyvybingas. Senamiesčio, bažnyčių restauracija pakeitė Vilniaus išvaizdą, o iškilę mieste verslo centrai rodo, kad ekonomiškai Vilnius yra taip pat atsigavęs. Žinau, kad nemačiau visos Lietuvos ir kad čia taip pat yra ekonominių, politinių ir socialinių problemų. Nepaisant to, Vilnius dabar atrodo normalus europietiškas miestas.
- Žurnalistikos srityje dirbate daug metų. Kaip technologinis progresas pakeitė žurnalistų darbą ir kokią įtaką padarė jų vaidmeniui?
- Savo žurnalistės karjerą pradėjau XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Tekdavo rašyti straipsnius spausdinimo mašinėle, tada nešdavau juos redaktoriui. Vėliau kažkas kitas pasirūpindavo, kad straipsnis patektų į laikraštį. Kai pradėjau daryti radijo reportažus, visada būdavo, kas padėdavo sutvarkyti galutinį garso įrašą, kuris jau patekdavo į radijo eterį.
Dabar šis procesas, kai kažkas pasirūpina, kad tavo žinutė pasiektų klausytojus, jau pasikeitęs. Žurnalistai rašo straipsnius kompiuteriuose ir čia pat juos redaguoja kartu su redaktoriais. Jei kuriami vaizdo ar radijo reportažai, žurnalistai patys juos ir redaguoja. Kai straipsnis ar kitokio pobūdžio reportažas publikuojamas, patys žurnalistai taip pat dalijasi juo socialiniuose tinkluose, gali gauti grįžtamąjį ryšį iš skaitytojų ar klausytojų, matyti diskusiją, atsirandančią po pranešimu naujienų portale. Taigi net jei atrodo, kad straipsnyje ar reportaže aprašyta istorija yra baigta, ji tokia nėra, nes skaitytojai gali ją papildyti ir pratęsti savo įžvalgomis, dėl kurių žurnalistai kartais savo straipsnius nusprendžia pratęsti.
Sparčiai besivystančios technologijos palengvino ir pagreitino žurnalistų darbo procesą. Mobilieji telefonai ir kompiuteriai leidžia rengti reportažus beveik iš bet kurios vietos pasaulyje. Socialiniai tinklai leidžia greitai ir nesunkiai pasiekti įvykių centre esančius dalyvius, kad ir kur veiksmas vyktų.
Tačiau technologijų raida tuo pačiu lemia ir tai, kad žiniasklaida nuolatos atnaujina jau publikuotus pranešimus. Taip atsiranda spaudimas žurnalistams rengti reportažus kuo greičiau ir nuolatos juos atnaujinti, todėl jiems gali stigti laiko naujiems reportažams rengti.
Taip pat svarbus ir dėl naujų technologijų atsiradęs ekonominis veiksnys. Dėl Facebook ir Google veiklos žiniasklaidos priemonės netenka didelės dalies pinigų už reklamą, kuri anksčiau padėdavo žiniasklaidos priemonėms išsilaikyti. Dabar žiniasklaidos priemonės turi nuolat ieškoti naujų būdų kaip generuoti pajamas, jog jiems netektų atleisti jiems dirbančių žurnalistų.
- Šiuolaikinė žiniasklaida susiduria su įvairiomis problemomis – netikros naujienos, negatyvių naujienų eskalavimas, click-baitinės antraštės. Ką reikėtų daryti, kad visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida išaugtų?
- Žurnalistai turi skirti laiko bendravimui su skaitytojais ir žiūrovais. Jie turi padėti auditorijai suprasti kaip veikia žiniasklaida ir kad žurnalistų kasdienis darbas yra svarbus demokratijos šalyje užtikrinimui. Tai yra didelis darbas ir žurnalistai dar tik pradeda dirbti šia linkme.
Daugelis žiniasklaidos priemonių, įskaitant ir veikiančias Lietuvoje, tikrina juos pasiekiančias naujienas, jose minimus faktus ir politikų pasisakymus, kad galėtų laiku atpažinti netikras naujienas ir dezinformaciją. Faktų tikrinimas – tik vienas iš įrankių kaip kovoti su propaganda ir dezinformacija. Žurnalistai turėtų ne tik skelbti, kuri informacija yra tikra, o kuri ne, tačiau ir aiškinti visuomenei kaip netikros naujienos cirkuliuoja, kas ir kodėl skleidžia melagingas naujienas bei padėti suprasti, kodėl žmonės ir toliau tiki netikromis naujienomis net ir įrodžius, kad jos yra melagingos.
- Kokį patarimą duotumėte žurnalistikos studentams ir ką tik žurnalistų karjeras pradėjusiems žmonėms?
- Dabartiniai žurnalistai turi turėti daugiau skirtingų techninių įgūdžių nei aš, kuomet pradėjau savo žurnalistės karjerą. Bet principai yra tokie patys. Žvelkite į savo darbą vedini didelio susidomėjimo. Būkite empatiški kitiems žmonėms. Kritiškai, bet ne ciniškai vertinkite tai, kas jums yra sakoma. Bei būkite nuoširdūs su savo informacijos šaltiniais ir auditorija.
Žinoma, žurnalistai ir toliau turi dirbti kruopščiai, tikrinti visą publikuojamą medžiagą ir pateikiamus faktus bei greitai taisyti klaidas, jei jų atsiranda – visa tai yra svarbu norint įgyti visuomenės pasitikėjimą.