Vidmantas Balkūnas. Nuotraukos autorius - Lukas BalandisVidmantas Balkūnas – gerai žinomas fotožurnalistas, turintis patirties dirbti ekstremaliomis sąlygomis. Jis yra rengęs reportažus iš karo Ukrainoje, po teroro išpuolių Briuselyje, pabėgėlių stovyklose, dirbęs su slaptas operacijas atliekančiais mūsų šalies pareigūnais ir fiksavęs romų gyvenimo akimirkas tabore. Nepaisant ilgametės patirties žurnalistikos srityje, Vidmantas Balkūnas prieš metus nusprendė studijuoti žurnalistiką.
- Kas lėmė Jūsų sprendimą po ilgų metų darbo žurnalistikos srityje studijuoti žurnalistiką Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete?
- Mano noras studijuoti susijęs su vienu artimu žmogumi. Po jo klausimo „Gal jau pats laikas ir tau?“, paskutinę akimirką priėmiau spontanišką sprendimą stoti į Vilniaus universitetą. Iki paskutinio stojimų etapo pabaigos buvo likę vos pusantros dienos, o aš net nežinojau kur ir kokiam mieste mano mokyklos diplomas, kokios stojimo sąlygos, kas manęs laukia. Tai buvo avantiūra, kuri netyčia pavyko. Net dabar keista, kaip. Tereikia tik tikėti ir labai norėti.
- Kodėl nusprendėte studijuoti būtent VU žurnalistiką?
- Sprendimas studijuoti žurnalistiką buvo lengvas pasirinkimas. Keliolika metų darbo nacionalinėje žiniasklaidoje nesunkiai nulėmė studijų kryptį. Metai, praleisti gatvėje su fotoaparatu ir ten įgyta praktika duoda labai daug. Tačiau mano išsilavinimo spragos – teorijoje. Todėl dabar susiklostė kiek kuriozinė situacija. Įprastai žmonės pirmiausia studijuoja teoriją, o tik po to atlieką praktiką. Mano atveju – viskas atvirkščiai. Gal dėl to dalis dėstomų dalykų atrodo nereikalingi. Žinai, kad darbe to neprireiks, tačiau privalu mokytis.
- Ar visada svajojote apie žurnalistiką ar fotografiją?
- Nuo pat mažų dienų žinojau, kuo tapsiu. Ir to kryptingai siekiau. Viską dariau, kad įgyvendinčiau savo svajonę ir man tas sekėsi. Tačiau ta svajonė nebuvo žurnalistika. Mano tikslas buvo tapti gamtininku, kuris kone gyvena miške ir iš nulaužtų šakelių žino, kada ir koks gyvūnas praėjo, kieno lizdas ir kaip iš išvamos pažinti jį atrijusį paukštį.
Vos baigęs vidurinę įstojau į biologiją ir netrukus supratau, kad tai visai ne tai, ko aš tikėjausi. Po pirmo semestro nutraukiau studijas ir keletą metų blaškiausi ieškodamas vietos po saule. Tuo metu kaip tik buvo nužudytas „Lietuvos ryto“ fotografas Viktoras Kapočius. Tai buvo lemtingas gyvenimo posūkis – aš pradėjau dirbti vietoje jo ir iškart visa galva pasinėriau į fotožurnalistiką.
- Kas Jus labiausiai įkvepia studijuojant Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete?
- Studijose mane įkvepia nauji žmonės. Nauja aplinka ir nauji požiūri. Ir nebūtina visiems jiems pritarti ir džiaugtis. Tačiau tai plečia akiratį. Net jeigu matai, kad elgiamasi visiškai kvailai ir neapgalvotai – tai padeda tobulėti. Taip pažįsti pasaulį. Kaskart geriau supranti jo skonį ir kvapą. Įgauni patirties ir turbūt tampi nuolaidesnis ir ne toks kategoriškas.
- Ar sudėtinga darbą derinti su studijomis?
- Pirmus metus buvo gana sunku suderinti. Buvo trys dideli blokai – studijos, darbas ir reportažai, kuriuos dariau iš idėjos. Visus tris suderinti buvo beveik neįmanoma. Artėjo pasirinkimo metas, kada turėjau kažko atsisakyti, kad galėčiau viską suspėti. Vienas iš pasirinkimų buvo net mesti mokslus universitete. Tačiau netrukus viskas išsisprendė. Redakcija, kurioje dirbau, nusprendė, kad per prastai dirbu ir mane atleido. Tad dabar lieka laiko studijoms ir reportažams, kuriuose matau prasmę ir idėją. Įprastai stengiuosi lankyti visus seminarus ir dalį paskaitų. Bet būna įvairių situacijų, pavyzdžiui, visą naktį kitoje Lietuvos pusėje tenka fiksuoti slaptą pareigūnų operaciją, o ryte beveik be miego eiti į paskaitas. Arba pasitaiko paradoksalių situacijų, kai tenka atsiprašyti dėstytojo iš paskaitos, nes tuo metu už sienos kaip kviestinis svečias turiu dalyvauti paskaitoje, skirtoje aukštesnių kursų žurnalistikos studentams.
Kartais būna gaila laiko kai kuriems dėstomiems dalykams, nes visa tai jau praeita ir išmokta per tuos keliolika metų praktikoje. Bet tvarka yra tvarka.
- Ką veikiate laisvalaikiu?
- Sunku turbūt būtų atskirti kur mano laisvalaikis, o kur – darbas. Atostogas ir laisvas dienas dažnai leidžiu darydamas reportažus iš klajonių po Lietuvą ir pasaulį, o darbinių reportažų metu neretai susidomiu personažais ar jų aplinka ir praleidžiu su jais daugiau laiko, negu reikia padaryti fotografijai. Daug tokių žmonių po to tapo gerais draugais ir bičiuliais. Mane domina daugelis dalykų. Smalsu, kaip sukonstruotas gyvenimas. Bet jeigu jau reiktų išskirti savo domėjimosi sritis, tai būtų urvų tyrinėjimas – speleologija, taip pat domina kultūros paveldas, gamta, kelionės po Lietuvą ir viskas, kas nauja, neatrasta ir nepatirta.
- Ar patartumėte pradėti studijuoti tiems, kurie dėl įvairių priežasčių (amžiaus, laiko stokos) šią mintį vis nustumia šalin?
- Nesu iš tų, kurie žmogaus be aukštojo išsilavinimo nelaiko žmogumi. Man nuomone, studijos ir diplomas yra kiek pervertinamas. Pažįstu daug žmonių, kurie baigę tik vidurinę mokyklą, bet savo išsilavinimu lenkia daugybę universitetus baigusiųjų. Pažįstu ir daug atvirkštinių pavyzdžių. Viskas priklauso nuo pačio žmogaus – jo noro siekti, tobulėti ir nuolat mokytis.
Bet jeigu manęs klausia ar verta studijuoti universitete – visada atsakau teigiamai. Jeigu tik yra galimybė – studijuokite. Net jeigu dabar atrodo, kad diplomo niekada nereiks. Jis valgyti neprašo. Jeigu tik yra galimybė – pasinaudokite ja ir baikite universitetą. Nežinia kaip gyvenimas pasisuks po dešimties, dvidešimties ar trisdešimties metų. Mokytis galima įvairiai, tačiau kol kas sistema tokia, kad aukštojo mokslo diplomas yra vertinamas. Nori nenori sistemai reikia paklusti. O galbūt akademinis mokslas tiek patiks, kad pasiliksite siekti ir mokslininko karjeros. Bet niekada nereikia pamiršti, kad universitetas yra tik įrankis. Noras mokytis ir tobulėti turi kilti iš vidaus.