SPAUDOS ATGAVIMO, KALBOS IR KNYGOS DIENOS PROGA - sveikinimas, pasakytas Šv. Jonų bažnyčioje.
Universiteto kolegos, draugai ir svečiai,
Spaudos atgavimas, kalba ir knyga – tai gėrio prasmių Šventė, kylanti iš istorinio stebuklo, nes jis pavyko tiems, kurie anuomet tikėjo. Tačiau, jei dabar įeitų liberalas Vincas Kudirka, galėtų paklausti: „Ar nesakiau?“
Tikrai – sakė būsimajam signatarui Banaičiui, kad turėsiąs tapti valstybės kontrolieriumi, nes nepriklausomoje Lietuvoje bus ką veikti – netrūks nesąžiningumo ir naujų blogų viršininkų, pereisiančių iš carinės santvarkos. Kitaip tariant, V. Kudirka, dėl ligos nesitikėdamas sulaukti naujos Lietuvos, žinojo, kad blogis į ją perslinks.
Taigi per visą amžių patiriame kovą ne tik tarp laisvės ir nelaisvės šalininkų – tai pernelyg paprasta. Šiuolaikinėje Lietuvoje jau pradedame vis dažniau minėti blogio takumą kaip mūsų epochos problemą. Nepaisant apgintų ar iškovotų vertybių, dabar blogis yra pridengiamas žodžių spindesiu, jų ekvilibristikos iškreipiant faktus, net aprengiamas teisės drabužiu, kad būtų maskuojami juodi dalykai, neteisėti sprendimai, reiškiantys korupciją ir nusikaltimus prieš visuomenę. Vieni viršininkai pateisina kitų cinizmą, bet žada nesitaikstyti. Kasdienybė.
Antai politinių idėjų tuštumoje kokį liberaliai nuvalkiotą „optimizavimą“ gali pakeisti „efektyvinimas“, kad, tarkime, netrukus būtų galima sumažinti bibliotekų, bet valstybės pinigus nukreipti taip, kad atsidurtų efektyvintojų kišenėse. Esą kultūra finansuojama labai plačiai ar pernelyg gerai. Jei pagrindinio ugdymo programomis mokiniai daugiau nei du dešimtmečius nebuvo mokomi skaityti knygų, tai kaip nesumažės skaitytojų? Informacijos technologijos tėra tik
pretekstas pateisinti sumanymą, nukreiptą prieš kultūros centrus.
Blogis - lakus, sklendžia viešojoje erdvėje tariamai teisingais, stereotipiniais teiginiais. Apie biurokratinę valdininkiją arba apie pažangius verslo interesus, arba apie ekonominę gerovę, arbs meno vadybą, arba apie kovą su... Tai - blogio apvalkalai.
Ir tik kritiški, gebantys būti kritiški – t.y. atsispirti pataikūnams, gudruoliams, manantiems besą gyvenimo režisieriais – tik kritiški viešosios erdvės dalyviai gali nuplėšti tuos apvalkalus, parodydami ne šiaip nuogo karaliaus, bet visuomenės apgaviko paveikslą. Nesvarbu – ar politikos, ar kultūros, ar verslo pasauly.
Šiandien Lietuvoje palaipsniui atgyja tiriamoji žurnalistika. Tai ji yra kritiškasis dalyvis, suteikiantis žiniasklaidai kokybės ženklą netikrų žinių kasdienybėje.
Universiteto studentai, šįmet nusprendę pirmą kartą įteikti apdovanojimą už tiriamąją žurnalistiką, rodo, kad, skaitydami tekstus, žino, kokia tai yra žurnalistikos rūšis. Kai ne tik atskleidžiamas nusikaltimas, bet ir padaroma poveikio.
Taigi turime ir atsakymą, kad yra kitas žurnalistikos laikas. Nes juk buvo laikas, kai galėjom teigti, jog čia nėra tiriamosios žurnalistikos, užtat buvo gausu prisitaikėliškos, perkamos.
Šis laiko požymis yra svarbus tuo, kad nauja žurnalistų karta bręs kritiškai stebėdama žiniasklaidos sistemą, o šis apdovanojimas įgis tradiciją kasmet vertinti tai, kas veiksminga ir kas stabdo blogio takumą.
Ateis diena Jums, kolegos žurnalistai, priimti mūsų studentus – tikiuosi, kad ir kokioje redakcijoje dirbate – geranoriškai ir jautriai dalinsitės savo drąsia patirtimi, savo metodais. Tuomet ir jie mokysis profesionalios, bet ir solidarios žurnalistikos.
Čia, Universitete, kur visada buvo ir išlieka didžiausia laisvė kalbėti, ypač norime, kad būtumėte stiprūs ir solidarūs prieš blogį, ir jums seksis jį įveikti. Tada seksis mums visiems, čia norintiems geresnės Lietuvos.
Štai tokia šiandien yra spauda, jos naujas atgavimas ir pakilimas, kalba – kurią naują kuriame visi (žurnalistai, mokytojai, politikai), kad susikalbėtume, ir naujos auditorijos knyga. Ateina ir tiriamosios žurnalistikos knygų laikas – jos jau pradėtos Lietuvoje rašyti ir leisti.
Būkit pasveikinti Universitete, su Švente!