Pirmojo Universiteto rektoriaus, pamokslininko Petro Skargos 480-osioms metinėms paminėti Komunikacijos fakultetas, minėdamas padalinio 25-metį, surengė dviejų dalių renginį.
Pirmojoje dalyje - diskusijoje UNIVERSITETO IDĖJA: KOKIOS ATEITIES LINK? vienas iš pasiūlytų svarstyti klausimų buvo apie tai, ką šiuolaikiniam Universitetui reiškia socialinių problemų kontekstas ir kokį aukštosios mokyklos modelį ekonominių, kultūros pokyčių kontekste Lietuva kuria. Ar aukštoji mokykla išlieka visuomenės vertybių sistemos įgyvendintoja, ar ji galiausiai turės tapti tik pelno siekiančia viešąja įstaiga?
Rektorius prof. dr. Artūras Žukauskas, atidarydamas renginį ir pasveikindamas Komunikacijos fakultetą kaip palyginti jauną struktūrą amžių kontekste, kartu priminė susirinkusiems, kad mūsų mokslinė biblioteka yra dar senesnė įstaiga nei Universitetas, su kuria fakultetas glaudžiai susijęs ir su kuria sieja savo kilmę. Rektorius pabrėžė Universiteto kaip savarankiško - nepriklausomai nuo kintančių valdžių požiūrio - nuolat visuomenei reikalingo organizmo misiją, kuris atsinaujina ir nuolat atnaujina žinias. Rektorius apibūdino VU situaciją: „dabar Universitetas yra naujame etape, kai įsivertino ir pradeda vidines reformas”.
Prof. dr. Almantas Samalavičius, skaitydamas pagrindinį pranešimą, kuris buvo paremtas įvairių Universiteto funkciją nagrinėjusių pasaulio mokslininkų įžvalgomis, „paleido” ganyti kates, siūlydamas versiją, kad nei vieno iš dviejų (tyrimo ar paslaugų) universiteto modelių Lietuvoje negalėtume visiškai realizuoti. A. Samalavičius kritikavo reformą, grindžiamą svetimomis patirtimis, tačiau atkreipė dėmesį, kad bet kurio modelio atveju „katė” mokslo šventovėje norėtų turėtų laiko įsigilinti į mokslo mintį, tuo tarpu nuolatinis viešai skelbiamas Universiteto sąveikos su Verslu reikalavimas tokią galimybę paneigia: „Verslui būdingų vadybos principų įsigalėjimas administruojant universitetų veiklą neleis sukurti studijoms ir tyrimams reikalingos atmosferos”.
Profesorius pabrėžė, kad dabar aukštosios mokyklos padėtis kritikuojama ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir Europoje, todėl nebūtų galima pasakyti, kad kritika Lietuvoje yra išskirtinė, tačiau ji nukreipta labiau menkinti, nei ieškoti išeities.
Prof. dr. Rimanto Želvio nuomone, esame labiau įveliami į svarstymus apie universitetų ar fakultetų jungimus, užuot atsakydami į klausimą, ar tai efektyvu, ar apskritai verta tikėtis iš dviejų silpnų subjektų sujungimo stipraus vieneto?
Diskusijos moderatorius KF dekanas prof. dr. Andrius Vaišnys priminė, kad Universiteto katė visad jaučiasi gerai, nes ji neatsiduria „ant įkaitusio skardinio stogo”, bet ji negali atsakyti už politines klaidas ir ekonomikos situaciją, nors dalis verslo būtent taip ir bando pateikti Universiteto paskirtį. A. Vaišnys pasiūlė bet kurioje diskusijoje skirti, kad yra šiaip verslo ir atsakingo verslo nuomonė, su kuriuo universitetas palaiko ryšį, nes verslo atstovai lankosi Universitete ir išmano Universiteto padėtį: „Tačiau yra verslininkų, kurie praeityje - kai, beje, buvo steigiami nauji universitetai Lietuvos aukštojo mokslo lauke - turėjo glaudesnį ryšį priimant politinius sprendimus nei mes šiandien; kai kas juk dirbo ir Vyriausybės kancleriu, o šiandien, tapę naujaisiais verslininkais ir ratu keliaudami per žiniasklaidos priemones, kritikuoja aukštojo mokslo padėtį”. Buvęs švietimo ir mokslo ministras (2008-2012), Seimo narys Gintaras Steponavičius pritarė, kad Verslas ir Aukštoji mokykla negali būti priešinami ir pasiūlė ieškoti universitetinio modelio, kuris padėtų plėtoti inovatyvumą, mokyti remiantis aukščiausiais pasiekimais.
Aleksandro Stulginskio universiteto Agronomijos fakulteto dekanas dr. Viktoras Pranckietis atkreipė dėmesį, kad aukštoji mokykla, savarankiškai ieškodama sprendimų ir, juos radusi, teikia visuomenei akivaizdžios naudos, tačiau nuolat verčiama vadovautis vis atnaujinamais, išplečiamais patikros reikalavimais, kurie kartais keliami nepaisant jau pasiektų patikros rezultatų ir nustatytos tvarkos. VU tarybos narys prof. dr. Paulius Subačius, išskirdamas kelis teorinius universiteto idėjos aspektus, pasiūlė jos atžvilgiu „padaryti pauzę” ir svarstymus šia tema apskritai atidėti. Filosofijos fakulteto darbuotoja Olga Suprun kėlė klausimus apie nelygiavertes studijų finansavimo teises.
Apibendrinusiojo renginį prof. dr. A. Vaišnio nuomone, visuomenės patirtys skirtingais laikotarpiais įrėminant mokslo ir žinių sistemą rodo prieštaringus atsakymus į nuolat keliamą klausimą, kokį vaidmenį atlieka Universitetas, todėl vargu ar verta „daryti pauzę” svarstymuose apie Universiteto idėjos ateitį, jeigu kiekvienas iš mūsų gyvena Universiteto gyvenimą ir kiekvienam mūsų rūpi mūsų gyvenimas: „Nebent padarytume pauzę laukdami naujų teorinių darbų, kurių tikrai reikėtų užuot vis pasvarstant, ką patyrėme ir ką patiriame”.
***
VU Komunikacijos fakulteto iniciatyva Mažojoje auloje surengtame minėjime Senato pirmininkė prof. dr. Dainora Pociūtė-Abukevičienė „prikėlė” Petro Skargos devynerių metų gyvenimo dramatiškumą, išsamiu pranešimu ekspresyviai pateikdama pamokslininko, teologo, rektoriaus santykius su politikais, Lietuvos didikais, Jėzuito ordino bendruomene. Kūrybos komunikacijos studentas Paulius Nairanauskas perskaitė P. Skargos pamokslą apie išminties sampratą ir jos poreikį valdantiesiems. VU kamerinis orkestras atliko Filipo Telemano „Tautų uvertiūra”. Renginio vedėja studentė Aistė Eidukaitytė palinkėjo studentams ir profesoriams grįžti prie Petro Skargos pamokslų ir kiekvienam savaip juos perskaityti, kad „suvoktume, kokie žmonės Universiteto idėją ėmėsi įgyvendinti”.
Diskusijos akimirkos
