Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentė dr. Vita Mozūraitė (1960 m. liepos 12 d. – 2014 m. birželio 11 d.) Lietuvoje žinoma kaip bibliotekininkystės ir informacijos mokslų tyrėja ir pedagogė bei šiuolaikinio šokio specialistė ir kritikė. Akademinėje veikloje docentė pasižymėjo mokyklų bibliotekų ir vaikų knygų leidybos ir skaitybos tyrimais.
V. Mozūraitė – Vilniaus universiteto absolventė, 1985 m. baigusi vienpakopes bibliotekininkystės ir bibliografijos studijas tuomečiame Istorijos fakultete. Po jų pradėjo savo profesinę karjerą tame pačiame fakultete, o nuo 1991 m. ją tęsė jau Komunikacijos fakultete, Bibliotekininkystės katedroje, vėliau tapusioje Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutu, ir jame dirbo iki pat mirties. 1993 m. Vilniaus universitete V. Mozūraitė apgynė daktaro disertaciją „Vaikų knygos leidyba Lietuvoje: 1940–1990“, jai buvo suteiktas socialinių mokslų daktarės laipsnis. Docentės pareigas V. Mozūraitė ėjo nuo 2002 m.
Įdomus V. Mozūraitės biografijos faktas, jog, prieš pasirinkdama bibliotekininkystės kelią, metus studijavo tuomečio Vilniaus universiteto Matematikos fakultete taikomosios matematikos specialybę. Po pirmo kurso savo noru metė šias studijas ir pasirinko bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę. Pati V. Mozūraitė yra prisipažinusi, kad pasirinkimą studijuoti matematiką, o vėliau ir bibliotekininkystę, lėmė meilė knygoms. Kaip yra sakiusi interviu dr. Kęstučiui Urbai, matematika susižavėjo, nes perskaičiusi visas Vladimiro Liovšino knygas apie Nuliuką ir Nykštukiją nutarė, kad verta pabandyti, jeigu matematika jau tokia įdomi. Tačiau studijuodama matematiką suprato, kad neužteka vaizduotės sukinėti balno formos figūrą ašių sistemoje ir skaičiuoti jos koordinates.
Įsitraukti į akademinę veiklą paskatino docentės Genovaitės Raguotienės pasiūlymas likti Bibliotekininkystės katedroje – čia ji ėmė gilintis į vaikų knygų leidybą ir vaikų skaitybą. Visą aktyvų profesinį laikotarpį V. Mozūraitė daug dėmesio skyrė savo didžiuliam pomėgiui – knygoms vaikams, tačiau jos interesų ir atliktų darbų spektras gerokai platesnis. V. Mozūraitė aktyviai domėjosi mokyklos bibliotekos kaip informacijos centro koncepcija, skaitytojų tipologija, informaciniu raštingumu, skaitybos psichologija, vaikų skaityba, vaikų ir mokyklų bibliotekomis, knygomis vaikams, profesine bibliotekininko etika ir teatro menu. Bakalauro ir magistrantūros studentams skaitė komunikacijos ir viešojo komunikavimo įgūdžių, informacinio raštingumo, profesinės etikos, lektologijos, teatro meno kursus. Docentė buvo aktyvi studijų programų kūrėjų grupės dalyvė, savo užsidegimu gebėjusi įžiebti kolegoms troškimą sukurti įdomias ir patrauklias studentams bei darbdaviams studijų programas. Paminėtina ilgą laiką buvusi populiari studijų programa Bibliotekininkystė ir informacija, į pokyčius visuomenėje reaguojant sukurta programa Informacijos ir bibliotekų paslaugos bei paskutinis sėkmingas darbo vaisius – moderni Kultūros informacijos ir komunikacijos studijų programa.
Regis, tuoj atsivers Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto durys, ir skubėdama, krykštaudama ir žerdama daugybę naujienų apie tai, kas nutiko universitete ar bibliotekų pasaulyje, o gal pakeliui, įpuls Vita, ir visai nesvarbu, ar tai geros, ar blogos naujienos – V. Mozūraitės kūno kalba ir intonacijos nuolat skleidė optimizmą. Ji turėjo savo nuomonę visais klausimais, neretai nepaisydavo ir oficialiųjų nuomonių. Studentai ją mėgo ypač, ir pagrįstai – docentė turėjo žavių sugebėjimų įpinti savo, kaip šiuolaikinio šokio specialistės ir kritikės, patirtį ir suteikti savo pedagoginiam darbui universitete artistiškumo atspalvį. V. Mozūraitė visa širdimi gyveno vaikiškame pasaulyje, nes jos mokslinių tyrimų ir pedagoginio darbo sritis – vaikų skaityba, mokyklų bibliotekų problematika. Žinoma, ir komunikacijos įgūdžiai, kurių perteikimas paskaitose ypač žavėjo studentus.
Komunikacijos fakulteto kolegų atsiminimuose V. Mozūraitė liks kaip stipri ir įdomi asmenybė, turėjusi pašaukimą ir meilę bibliotekininkystei. Anot Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto direktoriaus prof. dr. Arvydo Pacevičiaus, V. Mozūraitė buvo kupina idėjų, polėkių, sumanymų, kurių „lietus“ virsdavo gausiomis mokslo populiarinimo ir akademinėmis publikacijomis, konkrečiais darbais, rengiant ir tobulinant studijų programas, o dėstymas jai nebuvo rutina, todėl ir studentai ją mėgo. Profesoriaus žodžiais, netekome profesionalės, bibliotekininkystei turėjusios ir pašaukimą, ir meilę. Visos jos turėtos pareigos – docentė, mokslų daktarė, studijų komiteto pirmininkė, kritikė, konsultantė, egzaminuotoja, nors ir skamba biurokratiškai ir nuobodokai, V. Mozūraitės asmenyje virsdavo tarsi gražiai surežisuota knygos fabula su kas keletą minučių įterpiamais idėjų perliukais, kurie tiesiog priversdavo kartu dirbant ir pačių smegenis veikti kitaip, be šablonų, laisvai, sąmojingai, nuoširdžiai, kartu ir profesionaliai.
V. Mozūraitę nuolat buvo galima sutikti visur – Vilniaus universitete, bibliotekose, bet kuriame atokiausiame Lietuvos kampelyje skaitančią paskaitas ar vedančią seminarus bibliotekininkams, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Kultūros ministerijoje, kur ji buvo ne vienos komisijos, darbo grupės narė – menininkų vertintoja ir jų ugdytoja, Šokio informacijos centre, Lietuvos teatruose... Ir visuomet suspėdavo su savo augintiniais šuneliais į Antakalnio šilą.
Šitokią V. Mozūraitę prisimename, šitokios jos Komunikacijos fakulteto kolegoms labai trūksta.
Dr. Jurgita Rudžionienė
Dr. Vincas Grigas
Vilniaus universitetas Komunikacijos fakultetas
Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutas