Doc. dr. R. Matkevičienė: Politinės kultūros lygis Lietuvoje auga.
Kai visuomenė „skandinama“ ciniškuose pasisakymuose, nuvertėja ir politikai, ir politiniai procesai, o tai gali turėti įtaką ir pilietiškumui, politiniam įsitraukimui. Deja, politinėse diskusijose argumentai dažnai nebetenka svarbos, o jų vietą užima emocijos. Jas atspindinti žiniasklaida, pateikdama svarią informaciją apie politinius procesus, susiduria su sunkumais ir nebetenka įgūdžio kritiškai vertinti ir analizuoti. Visa tai kreipia į politinį cinizmą.
Politiniu cinizmu besidominti, jo apraiškas politikų komunikacijoje tirianti Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto (VU KF) docentė dr. Renata Matkevičienė teigia, kad per paskutinius kelerius metus Lietuvoje politikų komunikacija pasikeitė: ciniškų politikų pranešimų žiniasklaidoje pasitaiko rečiau.
Ryšių su visuomene, korporatyvinės bei politinės komunikacijos tyrėja, VU KF organizuotoje konferencijoje „Komunikacijos ir informacijos mokslai tinklaveikos visuomenėje: patirtys ir įžvalgos. II“ perskaičiusi pranešimą „Politikų ir žiniasklaidos sąveikos: politinis cinizmas kaip politinės (ne)kultūros ar politinio populiarumo siekimo rezultatas“, įsitikinusi, kad politinio cinizmo lygio sumažėjimą galima sieti su konkrečių partijų pasitraukimu iš politinės arenos ir su politinės kultūros lygio pakilimu.
Iš kur kyla politinis cinizmas? Kas už jį atsakingas?
Politinis cinizmas dažniausiai siejamas su politikų siekiu būti populiariems, noru savo pozicijas visuomenei pristatyti kiek įmanoma suprantamiau. O tai galima padaryti naudojantis žiniasklaida ir jose populiariomis „minkštosiomis“ žiniomis – lengvomis, gerai visuomenei suprantamomis naujienomis. Žiniasklaida, ieškodama sensacijų, savo ruožtu publikuoja primityvias naujienas, nevertindama pateikiamos informacijos kritiškai, nereikalaudama argumentų. Pripažinkime – tiriamųjų bei analitinių straipsnių apie politinius procesus Lietuvoje išties trūksta, dominuoja lengvos, pramoginio turinio naujienos, straipsniai, interviu.
Taigi visa grandinė tarsi prasideda nuo žiniasklaidos, kuri mokslininkų Claeso de Vreese’o, Dano Jacksono, Matthijeso Elenbaaso ir kituose darbuose laikoma pagrindine politinio cinizmo kaltininke. Tyrėjai pabrėžia, kad visuomenė linkusi perimti ir žiniasklaidos, ir politikų kalbėjimo būdus, o ilgainiui ir pati visus politinius procesus pradeda vertinti ciniškai. Dėl to sumažėja visuomenės įsitraukimas į politiką, pasitikėjimas politinėmis institucijomis.
Dar viena mokslininkų grupė, kurią sudaro Josephas H. Cappella, Kathleen H. Jamieson ir Claesas de Vreese’as, stebi ir tiria cinizmo spiralę. Jie teigia, kad politinis cinizmas klesti žiniasklaidoje, persikelia į politiką ir galiausiai tai persmelkia visuomenę. Pasakyti, kuris elementas šioje grandinėje pirmasis, sunku. Galima teigti, kad visi elementai prie cinizmo sklaidos ir įsigalėjimo prisideda panašiai, skirtumas tik tas, kad žiniasklaida „matoma“ ir „girdima“ labiausiai.
Kuo politinis cinizmas kaip tam tikra komunikacijos forma skiriasi nuo politinės retorikos?
Politikas tikrai turi būti iškalbingas, kad patrauktų sekėjus, jis – lyderis ir privalo turėti palaikymą. Tačiau politinė retorika turėtų išsiskirti argumentų, faktų ir emocijų derinimu: jei politikas turi ką pasakyti, visada ras formą, jei pažįsta savo rinkėją, ras ir tinkamų žodžių.
Visai kas kita – populiarumo siekiantis politikas, kuris ieško minios palaikymo. Jis remsis minios retorika, populiariosios žiniasklaidos retorika, kur svarbu rėkti, rodyti emocijas, menkinti, įžeidinėti. Visa tai galima pavadinti nepagrįsta kritika ir negatyvizmu, kuris taip pat priklauso cinizmui.
Ar būtų galima tvirtinti, kad ciniškai dažniau elgiasi politikai, ne itin daug patyrę šioje veiklos srityje? O gal polinkį naudoti argumentus lemia išsilavinimas?
Deja, ne. Politinio cinizmo lygis nepriklauso nuo šių politikus apibūdinančių kriterijų. Vertinant jų pasisakymus, galima pastebėti, kad cinizmo apraiškų galima rasti ir nuo Nepriklausomybės atkūrimo politinius postus užimančių politikos profesionalų, ir jaunųjų, tik įžengusių į politikos erdvę, politikų pasisakymuose. Svarbus tik savęs ir savo vaidmens suvokimas ir apsibrėžimas, požiūris į savo ir kitų darbą.
Remdamasi atliktu ir konferencijoje pristatytu tyrimu, brėžiate politinio cinizmo paplitimo Lietuvos žiniasklaidoje kreivę. Matyti, jog 2008 m. kreivė šauna į viršų, o vėliau – lygiai taip pat sumažėja bene iki minimumo. Kokios galimos tokių pokyčių priežastys?
Be abejo, politinio cinizmo lygio didėjimas yra susijęs su rinkimais į Seimą ir Tautos prisikėlimo partijos atėjimu į valdžią. Tirdama šį laikotarpį, radau daug minėtos partijos narių ir netgi kitų politikų pasisakymų, kuriuose dominavo ciniškas požiūris į vykstančius procesus. Vėliau, šiai partijai traukiantis, cinizmo lygis mažėjo.
Galime rasti ir kitų priežasčių, tarkime, ekonominės situacijos pokyčiai, gerovės lygis šalyje. Politinio cinizmo iškilimo laikotarpiu nestabili situacija tarsi įpareigojo švaistytis kaltinimais ir taip siekti populiarumo. Ekonominei situacijai pagerėjus, aktualios tampa kitos temos.
Šiuo metu galima pastebėti, kad vis daugiau politikų aktyviai rašo ir aiškina procesus tinklaraščiuose, stengiasi pateikti argumentuotą kritiką, kita dalis jų prisijungė prie socialinių tinklų ir aktyviai reiškiasi juose. Politinis aktyvumas, žvelgiant į praėjusius Prezidento rinkimus, taip pat padidėjo. Ar galima teigti, kad politinė kultūra Lietuvoje darosi aukštesnė?
Kaip nepriklausomos valstybės piliečiai bręstame, su kiekvienais metais įgyjame vis daugiau patirties ir žinių apie politinius procesus, pradedame juos kitaip vertinti. Džiugu, kad ir jaunimas į juos įsitraukia, kad tam tikslui panaudojamos įvairios socialinės medijos. Galima daryti išvadą, kad žmonės tampa informuotais sprendimų priėmėjais. Visa tai – priežastys, kurios leidžia sakyti, kad politinės kultūros lygis šalyje auga.
Kelčiau kitą klausimą: ar save subrendusiais laikantys politinio proceso dalyviai išties įsigilina į pateikiamą informaciją, faktus, ar tikrai suvokia, kas iš tikrųjų vyksta? Juk politiniai argumentai – „slidus“ reikalas: gaudami vienos pusės informaciją, mes ne visada galime sužinoti oponentų nuomonę ar kritiškai įvertinti, kiek formuojant šiuos argumentus turėjo įtaką lobistinės grupės.
Vienas įdomiausių dalykų politinėje komunikacijoje yra tas, kad visi žmonės turi savo nuostatas ir išsirenka tam tikras vertybes išpažįstančias partijas. Kai taip atsitinka, jie ieško argumentų sustiprinti savo poziciją. Tarkime, jei aš tikiu, kad konkreti politinė jėga dirba, kad man būtų geriau, tai rinksiu visus faktus, iliustruojančius jos darbą ir pastangas, kad galėčiau ją paremti ir prisidėti prie idėjų sklaidos, aptarimo. Tokioje situacijoje argumentų pagrįstai kritikai nebelieka.