Rudens semestre Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentams paskaitą skaitęs Rudiger Theilmann – daug patirties ir praktinių žinių sukaupęs Leeds Beckett universiteto dėstytojas. Jo domėjimosi sritys – korporatyvinė komunikacija, tarpkultūrinė komunikacija, ryšiai su visuomene. Paskaitos metu R. Theilmann pasidalijo savo įžvalgomis apie verslo komunikacijos tendencijas socialinių ir globalių problemų akivaizdoje.
– Visuomenė dabar reikalauja, kad verslo įmonės, verslininkai, korporacijos vykdytų verslą atsakingai ir prisidėtų prie socialinių ir globalinių probemų sprendimo. Ką daro verslo kompanijos, kad taptų atsakingomis?
– Verslo įmonės turėtų atidžiai apgalvoti tai, ką jie kuria, kokias paslaugas teikia. Kitaip sakant – kokias pasekmes visuomenei sukelia verslo įmonė, vykdydama savo veiklą? Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, atrodo keista, kad atliekų perdirbimas tapo populiarus dar visai neseniai, kai tuo tarpu masinė gamyba ir masinis vartojimas jau seniai egzistuoja. Didieji duomenys, dirbtinis intelektas, skaitmenizacija – visos šios naujovės padarys įtaką žmonėms. Korporacijoms neužtenka socialiniuose tinkluose skelbti, kad jos stengiasi padaryti pasaulį geresne vieta gyventi. Jei korporacijos neprisiima atsakomybės už savo veiklą ir daromą poveikį, žmonės jomis nepasitikės.
– Kaip žinoti ar verslo atstovai nuoširdžiai rūpinasi visuomenei aktualių problemų sprendimu, ar jie tai daro tik norėdami kurti teigiamą prekės ženklo reputaciją?
– Verslo įmonės turi turėti ilgalaikį įsipareigojimą spręsti socialines problemas. Šis ilgalaikis įsipaireigojimas turi būti neatskiriama verslo filosofijos dalis. Neužtenka imtis pavienių veiksmų. Tai, ką daro verslo įmonės, dažnai yra vertinama atsižvelgiant į konkrečios verslo įmonės ilgalaikius veiklos rezultatus. Įmonės, kurios staiga pradeda imtis spręsti įvairias socialines problemas gali mums kelti įtarimų, jog daro tai tik tam, kad susikurtų gerą reputaciją.
Žinoma, kompanijos visada susiduria su dilema. Jeigu imiesi spręsti problemas, kurios nėra labai aktualios visuomenei, gali sulaukti palaikymo, bet būsi mažiau matomas žiniasklaidoje. Kita vertus, jei įmonės imasi spręsti problemas, prie kurių sprendimo jau yra aktyviai prisidėjusios daugelis kitų kompanijų, tada atrodo, kad įmonė tiesiog bando pasirodyti geresnė.
Kaip ir su visomis inovacijomis, verslas turi bandyti iš anksto įžvelgti kokios problemos bus aktualios visuomenei ateityje, kad galėtų įtraukti tų problemų sprendimą į savo verslo filosofiją jau dabar. Tai leistų verslui užsiimti lyderio poziciją, tapti pavyzdžiu kitoms kompanijoms. Mūsų nestebina įmonės, kurios bando padaryti kažką, kas jau yra tarsi seniai tapę norma. Tos verslo įmonės, kurios imasi spręsti vieną ar kitą problemą pirmosios, gauna daugiau palaikymo ir užsitikriną teigiamą įvaizdį.
– Kodėl žmonės pasitiki ar nepasitiki prekės ženklais? Kokie yra pagrindiniai principai, kuriais sekdamos kompanijos gali tapti patikimomis?
– Žmogus ir prekių ženklai yra panašūs. Žmonės turi identitetą ir vaizduotę – „kas aš esu“ ir „kuo norėčiau būti“. Prekės ženklų atveju yra „misija“ ir „vizija“. Žmonės visada gali palyginti ar tai, ką prekės ženklai deklaruoja (misija) sutampa su tuo, ko prekės ženklai savo veikla siekia (vizija). Jeigu tarp kompanijos misijos ir vizijos yra neatitikimas, žmonės tokiais prekės ženklais nepasitiki.
Todėl čia atsiranda galimybė rastis kitai problemai. Yra tikimasi, kad kompanijos turės ambicingas vizijas ir vertybes, o tai leis rastis didesniam pasitikėjimui jomis. Ir atvirkščiai – žmonės retai pasitiki įmonėmis, kurios rūpinasi tik savo veikla ir nieko nedaro papildomai. Kita vertus, jei kompanija ir jos ambicinga vizija žada tai, ko negali išpildyti, tokia kompanija taip pat tampa nepatikima. Taigi galiausiai žmonės pasitiki tomis kompanijomis, kurių vizijos yra glaudžiai susijusias su socialinių ar globalinių problemų sprendimu ir tuo pačiu yra įgyvendinamos.
– Koks vaidmuo tenka verslo komunikacijai gyvenant netikrų naujienų ir dezinformacijos apsuptyje? Juk atrodo, kad visame pasaulyje pasitikėjimas verslu, politikais ir žiniasklaida susiduria su didele pasitikėjimo krize.
– Įdomu tai, kad pasitikėjimo krizė dažniau susijusi su žemesnį išsilavinimą turinčiais žmonėmis, kurie jaučiasi izoliuoti nuo politinio ir verslo gyvenimo, taip pat nuo žiniasklaidos. Deja, tenka pripažinti, kad socialinės medijos prisidėjo prie pasitikėjimo krizės problemos augimo, nes socialinių tinklų dėka žmonės gali gyventi savo socialiniuose burbuluose, kuriuose mato ir girdi kitus žmones, kurie yra panašūs į juos pačius. Prisiminę Marshall McLuhan teoriją apie globalinį kaimą turime konstatuoti, kad internetas leido atsirasti šimtams globalių kaimų, deja, jie visi tarpusavyje yra nesusijungę. Todėl šiuo metu politikams ir žiniasklaidos priemonėms yra sunkiau nei bet kada anksčiau pasiekti žmones.
Čia, manau, yra galimybė įsitraukti kompanijoms. Jos gali pasiekti žmones, kurių jau nebepasiekia tradicinė žiniasklaida ir politikai. Kompanijos galėtų tapti tarpininkėmis, kurios galėtų atskirtyje gyvenantiems žmonėms priminti visuomenei būdingas vertybes, tuo pačiu įsiklausydamos į pastarųjų problemas ir lūkesčius. Dėl to dabar kaip niekad svarbu, jog verslas turėtų ne tik tikslą parduoti, bet ir aukštesnių siekių.