Brigita Virbalytė-Dimšienė
Buvimas profesionaliu sportininku dar nereiškia, kad turi pamiršti išsilavinimą ir studijas lygiai taip pat, kaip studijuojant nebūtina pamiršti sporto. Viską suderinti nėra lengva, bet tikrai įmanoma. Gyvi to pavyzdžiai – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto pirmo kurso Kūrybos komunikacijos studijų programos studentė, salės tinklininkė Rėja Toleikytė, trečio kurso Žurnalistikos studijų programos studentė, paplūdimio tinklininkė Ieva Dumbauskaitė ir VU Komunikacijos fakulteto alumnė lengvaatletė Brigita Virbalytė-Dimšienė.
Sporte išugdyti įpročiai praverčia moksluose
Visos sportininkės jau mokykloje tvirtai žinojo, kad nori studijuoti VU Komunikacijos fakultete ir buvo pasiryžusios studijas derinti su profesionaliu sportu. Anot atlečių, sporte įgyti įpročiai pravertė studijuojant.
„Sportas man, kaip asmenybei, padarė didžiausią įtaką. Tapau užsispyrusi, siekianti tikslo, disciplinuota. Sportas ir studijos galbūt atrodo nesuderinami dalykai, bet manau, kad būtent sportas, treniruotės, disciplina, kurios privalo laikytis sportininkai, tikrai pravertė ir studijose“, – įsitikinusi B. Virbalytė-Dimšienė.
„Net negaliu pasakyti, ką sportas mano gyvenime pakeitė, kadangi jis man itin artimas nuo pat vaikystės. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be sporto ir aktyvios veiklos. Žinoma, sportas formuoja ir atskleidžia charakterį, moko niekuomet nenuleisti rankų ir kovoti vardan savo tikslo. Tai praverčia ir kitose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, studijose. Ir dar sportas, o ypač mano sporto šaka, leidžia pamatyti pasaulį ir įvairias kultūras. O keliavimas man yra viena didžiausių gyvenimo laimių“, – sporto teikiama nauda džiaugiasi I. Dumbauskaitė.
Studijų nauda sportui
Ne tik įpročiai, susiformavę profesionaliai sportuojant, praverčia moksluose, bet ir atvirkščiai – žinios ir įgūdžiai iš universiteto naudingi siekiant aukštumų sporto srityje, gyvenime.
„Studijų įtaka yra milžiniška, pradedant nuo žinių kiekio, kurį gavau universitete, iki asmeninių gebėjimų tobulinimo. Didžiausią įtaką man padarė užduočių gausa, nes dėl darbų kiekio man reikėjo išmokti kuo efektyviau planuoti savo laiką. Negaliu sakyti, kad aš puikiai tai darau, tačiau net ir asmeniniame gyvenime pastebiu, kad geriau planuoju savo laiką“, – apie studijų įtaką gyvenime pasakoja R. Toleikytė.
Kad studijuojant įgytos žinios, gebėjimai praverčia ir už universiteto sienų, įsitikinusi ir I. Dumbauskaitė.
„Manau, kad bet kokios studijos, ypač jei jos patinka, daro įtaka žmogaus asmenybei. Ne išimtis esu ir aš. Žurnalistikos studijos apima daugybę sričių, turėjau galimybę mokytis ir ekonomikos, ir filosofijos, ir su politologija susijusių dalykų. Tai praplėtė mano pasaulėvaizdį, nuo pirmo kurso jaučiuosi gerokai patobulėjusi įvairiapusiškai. Esu dėkinga už tai universitetui“, – pasakoja I. Dumbauskaitė.
Brigita Virbalytė-Dimšienė taip pat teigia, kad studijos turėjo įtakos jos asmenybės formavimuisi ir džiaugiasi, kad mokslai davė daugiau, nei tik žinias: „Žurnalistikos studijos ir dėstytojai tikrai suformavo tam tikras mano savybes. Iki šiol turiu tik pačius gražiausius prisiminimus iš studijų laikų: apie dėstytojus, jų profesinius ir gyvenimiškus patarimus. Studijuojant, kursiokai ir dėstytojai buvome lyg šeima. Iki pat šių dienų mano kursiokai man išliko draugai, tad galiu pasakyti, kad studijos tikrai davė man daug.“
Ieva Dumbauskaitė
Derinti mokslus ir sportą – įmanoma
Pagrindinis studentų-sportininkų galvos skausmas – paskaitų ir treniruočių derinimas. Viską suspėti ir daryti kokybiškai yra sudėtinga ir dėl laiko, ir dėl energijos stokos.
„Visko būna, nemeluosiu. Kartais tenka ateiti į treniruotę nepailsėjus, nes iš vakaro mokiausi. Kartais nukenčia paskaitų lankomumas dėl treniruočių. Anksčiau buvo tekę net stabdyti studijas dėl laiko stokos, o gal tiesiog nenoro to laiko studijoms surasti. Tačiau atrodo, kad dabar nemažai kas pasikeitė, pradėjau viską suspėti, o ir studijoms motyvacijos atsirado gerokai daugiau. Gal tiesiog kažkiek subrendau“, – svarsto Ieva Dumbauskaitė.
Pertrauką studijuojant teko daryti ir jau žurnalistikos studijas baigusiai B. Virbalytei-Dimšienei, tačiau dabar ji yra įsitikinusi, kad be reikalo nepatikėjo savo jėgomis derindama mokslus ir sportą.
„Sportas ir studijų laikais užimdavo labai daug laiko. Derinti mokslus ir treniruotes pavykdavo, buvau gerai besimokanti studentė, tačiau, kai galvoje užgimė olimpinė svajonė, tada supratau, kad vardan jos kažką teks paaukoti. Po 3 kursų nusprendžiau padaryti pertrauką moksluose. Didžiausia mano klaida buvo, jog pagalvojau, kad olimpinėse žaidynėse dalyvaujantis žmogus negalės parašyti gero baigiamojo darbo ir tinkamai užbaigti studijų. Grįžimas į mokslus užtruko. Dabar manau, kad tikrai galėjau suderinti studijas ir sportą, tačiau aš esu maksimalistė ir tada norėjau, kad mano baigiamasis darbas būtų įvertintas aukštu balu. Todėl grįžau į studijas tada, kai buvau tikra, kad bakalauro darbą parašysiu gerai. Grįžti į mokslus nusprendžiau, nes tiesiog supratau, kad sugebėsiu derinti mokslus ir sportą, net jei esu žmogus, kuris važiuoja į Olimpines žaidynes“, – apie savo pasirinkimus mintimis dalijasi B. Virbalytė-Dimšienė.
Ar lieka laiko darbui?
Jeigu kartais atrodo, kad sudėtinga derinti dvi pagrindines ir labai svarbias savo gyvenimo veiklas, įkvėpimo semtis reikėtų iš VU Komunikacijos fakulteto sportininkių. Ir I. Dumbauskaitė, ir B. Virbylaitė-Dimšienė šiuo metu ne tik treniruojasi, mokosi, bet ir dirba.
„Be to, kad mokausi ir sportuoju, darbo dienų vakarais dar ir dirbu. Kai kurios dienos būna žvėriškai sunkios. Kartais tenka 8 val. ryto išeiti iš namų ir tik 23 val. grįžti, bet kai labai nori, kažkaip susitvarkai. Žinoma, dabar kiek paprasčiau, kai dėl karantino studijos vyksta nuotoliniu būdu. Man tai labai patinka. Dirbu paplūdimio tinklinio trenere, mokau šios sporto šakos mėgėjus tinklinio subtilybių. Tai nuostabus darbas, nes visi pas mane sportuojantys žmonės labai draugiški ir malonūs, o su nemaža jų dalimi jau esame tapę draugais“, – pasakoja Ieva Dumbauskaitė.
O štai lengvaatletė Brigita Virbalytė-Dimšienė šiuo metu dar mokosi ir magistrantūros studijose bei jau 14 metu dirba LRT televizijoje.
„Žurnalisto darbo valandos nėra įprastos nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro, savo darbo dieną dėliojuosi pati. Mano diena prasideda nuo treniruotės, tada lekiu į darbą, tikrinu ar turiu sutartų interviu, ar laukia varžybos, o dieną taip pat užbaigiu treniruote. Šiame savo gyvenimo etape didžiausią dėmesį noriu skirti sportui, todėl šiuo metu nedirbu pilnu tempu. Bet žinau, kad ateis etapas, kai galėsiu pilnai atsiduoti kitai savo aistrai, savo darbui – sporto žurnalistikai“, – apie dabartį ir ateities planus pasakoja B. Virbalytė-Dimšienė.
Rėja Toleikytė
Mažiau laiko laisvalaikiui
Nors sportininkių gyvenimo ritmas įtemptas, laisvalaikio stengiasi nepamiršti. Tačiau visos vieningai prisipažįsta, kad kartais pomėgiams laiko pristinga.
„Laisvalaikiui galbūt nelieka tiek laiko, kiek kitiems žmonėms, tačiau mano darbas ir sportas man yra tarytum laisvalaikis, todėl esu labai laiminga. Sporto ir žurnalistikos niekada nevadinau darbu, nes tai yra mano aistros, pomėgiai. Yra sakoma, kad laimingas tas žmogus, kurio darbas gali būti ir hobis, tad man tikrai pasisekė. Kitiems pomėgiams laiko šiuo metu nelieka, tačiau viskas dar priešaky, dar atsigriebsiu“, – įsitikinusi sportinio ėjimo profesionalė B. Virbylaitė-Dimšienė.
Ieva Dumbauskaitė tikina, kad nors ir gyvena dideliu tempu, laisvalaikiu irgi netinginiauja: „Labai mėgstu aktyvų laisvalaikį, riedučius, dviračius, pasivaikščiojimus. Praeitą vasarą išbandžiau vandenlenčių parką ir kaitavimą, abu labai patiko, tikiuosi atrasti tam laiko ir ateityje. Mėgstu stebėti sporto varžybas, ypač Kauno „Žalgirio“. Taip pat mėgstu filmus, dokumentiką, knygas. Pagerėjus orui stengiuosi daugiau laiko praleisti gamtoje. O kartais norisi tiesiog drybsoti ant lovos su savo draugu ir nieko neveikti. Žodžiu, sąrašas gana ilgas, tik duokit viskam laiko ir gerų orų“ , – apie laisvalaikį pasakoja I. Dumbauskaitė.
Salės tinklininkė R. Toleikytė sako, kad beveik visą jos laisvalaikį šiuo metu užima savanorystė.
„2020 metų pradžioje pradėjau savanoriauti AIESEC organizacijoje. Ji mane sužavėjo tuo, kad yra didžiausia jaunimo valdoma organizacija pasaulyje, kuri nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos siekia užtikrinti taiką pasaulyje jaunimo mainų, stažuočių užsienyje pagalba. Šiuo metu ši veikla užima daug mano laisvo laiko. Na, o kai nesavanoriauju ir iš tiesų turiu laisvo laiko, labai mėgstu su draugais keliauti dviračiais po Lietuvą, pasiklysti gamtoje, žiemą mėgstu slidinėti kalnuose“, - apie save pasakoja R. Toleikytė.
Dideli užmojai ateičiai
Atletės prisipažįsta galvojančios apie ateitį, kuri susijusi ir su baigtais arba dar tebesitęsiančiais mokslais, ir, neabejotinai, sportu.
Brigita Virbalytė-Dimšienė atskleidė, kad šiuo metu turi pagrindinį tikslą – išvykti į Tokijo olimpines žaidynes, kurios turėjo įvykti šių metų vasarą, tačiau buvo nukeltos į 2021 metus, o Ieva Dumbauskaitė visų tikslų neatskleidė ir prisipažino mėgstanti planuoti tyliai: „Į labai tolimą ateitį nesikoncentruoju, dabar labai noriu pabaigti studijas ir tobulėti kaip sportininkė. Žinoma, labai norėčiau tapti pasaulinio lygio paplūdimio tinklinio žaidėja, tačiau jei tai nepavyks, turiu ir planą B. Tačiau nemėgstu apie tai kalbėti. Visada sakau, jog geriau ne dalintis ateities planais ir tikslais su aplinkiniais, o tiesiog tyliai dirbti savo darbą ir eiti savo keliu.“