2019 m. pabaigoje Vilniaus universiteto Mažojoje auloje vykusio Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto bendruomenės vakaro metu buvo apdovanoti geriausi 2019 m. fakulteto dėstytojai. Viena iš jų - lektorė Asta Urbanavičiūtė-Globienė.
- Kuo svajojote būti užaugusi, kai dar mokėtės mokykloje?
- Televizijos diktore – mano vaikystėje buvo tokia profesija. Tos moterys ekrane atrodė neįtikėtinai gražios, visada pasitempusios, gražiai pasipuošusios, tobulo tembro. Aš irgi norėjau tokia būti, ypač kaip Angelė Kiliuvienė.
Vėliau svajonės ir norai keitėsi. Mokiausi labai gerai, galėjau stoti bet kur, svarsčiau apie edukologiją, teisę, politologiją, galiausiai atsidūriau VU Filologijos fakultete. Ir nė sekundės to nesigailėjau.
- Kaip patekote į akademinę aplinką ir pradėjote dėstyti?
- Dar studijų metais, ypač studijuodama magistrantūroje, jutau kai kurių dėstytojų viltis, kad turėčiau pasukti į akademinę aplinką. Pati irgi labai rimtai svarsčiau tokią galimybę. Vis dėlto taip nutiko, kad pasirinkau kitą kryptį, smagiai sau dirbau žurnalų leidybos srityje. Taip prabėgus daugiau nei 10 metų, iš Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto, tuomečio Knygotyros ir dokumentotyros (dabar – Knygotyros ir leidybos tyrimų katedra) instituto sulaukiau pasiūlymo Leidybos programos studentams dėstyti Periodikos leidybos kursą. Supratau, kad antrą kartą tokios progos nebus, tad sutikau nė nesvarsčiusi, kaip su ta proga dorosiuosi. Ilgainiui dėstomų dalykų daugėjo, į mano gyvenimą grįžo semiotika. Taip savotiškai jaučiuosi atidavusi skolą mano mylimam ir gerbiamam profesoriui, Nacionalinės premijos laureatui Kęstučiui Nastopkai, supažindinusiam mane su nelengvu, bet labai intriguojančiu semiotikos pasauliu. Man labai patinka jo mintis: „Mes visi esame semiotikai, tik normalūs žmonės yra slapti semiotikai“.
- Kokie buvo Jūsų pirmieji įspūdžiai pradėjus dėstyti?
- Gal reikėtų pradėti nuo to, kaip jaučiausi prieš savo pirmąją paskaitą. Ogi siaubingai jaudinausi. Drąsos nepridėjo ir draugų, kolegų komentarai: „Na kur tu lendi? / Žinai, kokie dabar studentai... / Jie tave suvalgys“. Žodžiu, ėjau kaip į mūšį. Ir buvau didžiai nustebusi, kad nė viena prognozė neišsipildė. Po pirmos paskaitos grįžau apimta euforijos, o semestrui artėjant į pabaigą apėmė kita baimė: o kas bus, jei kitais metais manęs nepakvies?.. Pakvietė. Linkedin sako, kad vasarį jau bus septyneri metai, kaip aš Komunikacijos fakultete.
- Kas yra sunkiausia dėstytojos darbe? O kas džiugina labiausiai?
- Visi sunkumai – labai žmogiški. Ne visada esi geros nuotaikos, kartais pavargusi, kartais tiesiog nenori nieko matyti. Tačiau negali rodyti asmeninių emocijų – nesvarbu, kokios problemos ar sunkumai tave kamuoja, atsistojusi prieš auditoriją turi tai pamiršti, išlaikyti jos dėmesį ir sudominti.
Džiugina, kai pavyksta studentų akyse įžiebti ugnelę. Ypač per Semiotikos paskaitas. Dalykas specifinis, palyginti sudėtingas. Pirmą paskaitą beveik visi studentai žiūri didelėmis akimis ir net jaučiu, kaip svarsto: apie ką ji čia... Labai smagu matyti, kai pamažu tas sutrikimas ima mažėti ir atsiranda smalsumas. Visada glosto širdį, kai studentai prieina ir padėkoja už įdomią paskaitą ar visą kursą. Dar smagiau, kai parašo jau studijas baigę studentai, paklausia, kaip sekasi, pasveikina su gimtadieniu, Kalėdomis ar tiesiog paprašo kokio gyvenimiško patarimo. Įgyti jaunų žmonių pasitikėjimą ne taip ir lengva, todėl tokiais atvejais pagalvoju, kad, matyt, kažką būsiu padariusi teisingai.
- Dabar netyla kalbos, kad šiuolaikiniai studentai yra kitokie. Kokie jie yra Jūsų akimis?
Čia kažkas iš serijos Mano laikais tai jaunimas kitoks buvo, o va dabar.... Jei rimtai, man patinka šiuolaikiniai studentai. Jie smalsūs, drąsūs, nebijo reikšti nuomonę, diskutuoti, rinktis. Mano kartai šių savybių tikrai trūko. Žinoma, iš to veržlumo kartais primiršta savo pareigas. Bet kam jaunystėje nėra taip nutikę.
- Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti būsimų atostogų metu?
- Esu labai atsargi su rekomendacijomis, nes pati jomis knygų atžvilgiu niekada nesivadovauju. Svarbiausia – skaityti, o jau ką – tebūnie tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Galiu tik pasakyti, kokios knygos man yra palikusios didžiausią įspūdį. Viena iš jų – Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščiai (“Dienoraščio fragmentai 1938 – 1975“; Dienoraščio fragmentai 1976 – 2000“ ir – “Dienoraščio fragmentai 2001 – 2009. Papildymai 1940 – 2000“). Šių knygų nebūtina skaityti iš eilės, lapas po lapo. Gal kaip tik – jas vartant skaitinėti ir mėgautis. Beje, studijų laikais ši knyga buvo deficitas – tuometėje Filologijos fakulteto K. Donelaičio skaitykloje buvo tik po vieną I ir II tomo egzempliorių. Tai reiškė, kad į namus dienoraščius duodavo „vienai nakčiai“: vakare pasiimi, anksti rytą grąžini. Taip ir žaidėme. Labai didžiavausi, kai vėliau visą tritomį pavyko nusipirkti. Iki šiol tos knygos stovi matomiausioje lentynoje. Dar esu visiškai neatspari poeto ir mano nuostabaus dėstytojo M. Martinaičio biografinėms ir eseistinėms knygoms. „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio“, „Mes gyvenome“, „Viskas taip ir liks“ mane pravirkdė tiesiogine šio žodžio prasme. Praktiškai vienu prisėdimu įveikiau ir Giedriaus Genio bei Faustos Radzevičiūtės sudarytą knygą „Marcelijus. Atsiminimai apie Marcelijų Martinaitį“. O perskaičiusi Birutės M.F. Galdikas knygą „Rojaus atspindžiai. Mano gyvenimas Borneo saloje su orangutangais“ buvau bepradedanti ieškoti savanorystės galimybių Borneo saloje. Sąrašą būtų galima tęsti ilgai. Vis dėlto visiems linkėčiau atrasti savo knygas.