Kviečiame susipažinti su Komunikacijos fakulteto mokslo prodekanu, Skaitmeninių kultūrų ir komunikacijos katedros profesoriumi, Vilniaus universiteto leidyklos direktoriumi dr. Arūnu Gudinavičiumi.
- Papasakokite apie savo karjeros kelionės pradžią?
- Studijavau KTU elektrotechnikos ir automatikos fakultete, kur ruošiami inžinieriai. Jau antram kurse liko pusė įstojusių, kiti krito prieš aukštąją matematiką. Ten pat baigiau ir magistrą. Pagal specialybę nedirbau nei valandos. Mano pirmasis darbas buvo KTU laboratorijoje, kur dar magistrantūros studijų metais dirbau multimedijos (vaizdo, garso) programuotoju. Tai buvo projektinis darbas, kuriame kūrėme edukacijai pritaikytas multimedijos sistemas. Tai vyko dar prieš 2000-uosius, tuo metu tai buvo labai inovatyvi veikla. Tačiau norėjau persikelti dirbti į Vilnių, todėl paskutiniais magistro studijų metais susiradau darbą sostinėje – įmonėje, kuri kūrė pirmąsias Lietuvoje edukacines multimedijos sistemas – ten pradirbau apie dešimtmetį.
Apie 2007 m. tuometinis dekanas, profesorius Domas Kaunas pasikvietė mane dėstyti apie skaitmenines knygas. Praėjus metams dėstymo, jis pakalbino stoti į doktorantūrą. Svarsčiau, nes iki šiol studijavau inžinerinius mokslus, o čia – komunikacija. Būsima tema turėjo būti apie skaitmenines knygas ir jų kokybę, iš esmės tarpdisciplininė, tai man patiko ir disertaciją parašiau.
- Kaip jums sekėsi dirbti su studentais pradėjus dėstyti?
- Pradėjau dėstyti Skaitmeninės leidybos pagrindus tuometinės Leidybos studijų programos studentams, tik jų kursai tada būdavo gerokai mažesni (20–30 studentų kurse), to ilgiuosi dabar. Pradžia buvo intensyvi, nes reikėjo paruošti visą kursą, jo medžiagą ir išmokti tai perduoti studentams. Pirmaisiais metais vis bandžiau suprasti, ką būtų galima pagerinti, ir manau, kad jau 3 ar 4 metais kursas tikrai buvo kokybiškas.
Nors esu ir leidėjas – praktikas, tačiau universitete man mokslo ir tyrimų dimensija visada buvo įdomesnė nei dėstymo. Nors puikiai dėstyti gali ir praktikai, aš manau, kad sėkmingi moksliniai tyrimai padeda tai daryti dar įdomiau ir kokybiškiau. Todėl visada į savo paskaitas bandau įtraukti naujų tyrimų rezultatus.
- Kada ir kaip pradėjote dirbti Vilniaus universiteto leidykloje?
- 2012 metais apgyniau disertaciją ir likau dėstyti, kartu dirbau ir geoinformacinių sistemų kompanijoje analitiku ir projektų vadovu. Vėliau, jau kitas dekanas – profesorius Andrius Vaišnys – pasikvietė užsiimti leidyba. Tuo metu Vilniaus universitetas turėjo dvi leidyklas: padalinį „Leidybos direkciją“ ir kiek apleistą VšĮ „Akademinę leidybą“. Pastarajai ėmiau vadovauti, per porą metų pasisekė tiek pagyvinti jos veiklą, kad VU centrinė administracija nusprendė daryti reformą ir sujungė tas dvi leidyklas į vieną VU padalinį –„Vilniaus universiteto leidyklą“. Laimėjau konkursą šios leidyklos vadovo pareigoms ir dirbu ten nuo 2017 metų.
Buvo naujų iššūkių. Nors su skaitmenine leidyba dirbau daugiau nei 10 metų, čia atėjęs susidūriau su kita specifika – akademine literatūra, straipsniais ir mokslo žurnalais. Pradėjus vadovauti reikėjo suburti savo komandą ir, manau, man visai neblogai pasisekė, – iki šiol išlaikėme puikią komandą, su kuria daug pasiekėme.
VU leidyklos veiklą galima suskirstyti į kelias sritis: knygų, mokslo žurnalų ir disertacijų leidybą. Kiekviena iš šių sričių turi atsakingą asmenį. Beje, leidykloje, pardavimų vadove dirba nuostabi KF lektorė Asta Urbanavičiūtė-Globienė, o mokslo periodikos vadovu dirba perspektyvus KF docentas dr. Vincas Grigas. Iš esmės jo pastangomis VU mokslo periodikos žurnalų leidyba pasiekė visai kitą kokybinį lygmenį, pakilo iki tarptautinio lygio. Leidyklos mokslo periodikos administratorius – taip pat fakulteto lektorius su puikiu humoro jausmu – Vigintas Stancelis.
- Dabar esate mokslo prodekanas, dėstote, vadovaujate leidyklai ir dar atliekate tyrimus, kaip mokslininkas. Kaip sekasi suderinti tiek pozicijų?
- Iš tiesų, nėra lengva. Bet ar viskas gyvenime turi būti lengva? Darbo yra daug, bet šiuo metu suspėju, jei nesuspėčiau – kažkurios veiklos atsisakyčiau. Prodekanu tapti sutikau, nes buvo įdomu išbandyti šias pareigas. Apskritai, buvo netikėta gauti šį pasiūlymą, tačiau esu dėkingas dekanei, kad manyje matė potencialo ir pasitikėjo.
Savo aplinkoje pastebiu, kad žmonės, kurie daug daro – daug ir padaro. Su tokiais mėgstu kartu dirbti. Tenka persijunginėti iš vienos veiklos į kitą, bet jos yra susijusios, pavyzdžiui, aš dirbu su leidyba ir dėstau apie leidybą. Darbas apima funkciškai skirtingas, bet tematiškai panašias sritis.
- Kokius tikslus išsikėlėte, pradėjęs dirbti mokslo prodekanu?
- Tikslas, plačiąja prasme, buvo pagerinti sąlygas mokslininkams atlikinėti tyrimus, juos publikuoti, laimėti projektus. Pagerinti mokslininkų motyvaciją ar apkritai padėti ją surasti. Pradėjęs dirbti suvokiau, kad kai kurie ne pirmus metus dirbantys mokslininkai nežinojo, kad jie turi ne tik paskaitas skaityti, bet ir tyrimus atlikti ir publikuoti jų rezultatus. Man tai buvo visiškai netikėta, bet tai darbo dalis.
Norisi pakelti Komunikacijos fakultetą mokslo kontekste, nes mes, kaip fakultetas, esame labiau susifokusavę į studijas. Nors jos, aišku, labai svarbios, bet tyrimams reikia susikaupimo ir atsiribojimo nuo įvairių trikdžių. O įvairūs posėdžiai, paskaitos, kad ir kaip keistai skambėtų – yra tam tikras trikdis. Kartais girdžiu iš mokslininkų, kad jiems trūksta laiko tyrimams ir yra pakankamai sudėtinga pakeisti šias sąlygas. Aišku, daug kas priklauso nuo pačio asmens valios ir pasirinkimų.
- Kokių dar iššūkių kyla šiame darbe?
- Dirbant tenka susidurti su labai skirtingais požiūriais, patirtimis, tai įdomu. Kiekvienas prioritetus mato kitaip, tuos pačius mokslo rezultatus ar pasiekimus kiekvienas vertina skirtingai. Ir kiekvienas iš tų individualių požiūrių gali būti savaip teisingas. Bet dabar, jau praėjus metams šioje pozicijoje, pradedu geriau jausti bendruomenės nuotaikas – ne su visomis nuotaikomis galiu sutikti, bet jas turiu suvokti, norint pasiekti kokių nors pokyčių. O pokyčius akademinėje bendruomenėje įvesti sudėtinga, dar sudėtingiau yra padaryti, kad juos bendruomenė priimtų.
- Ar pasisemiate patirčių iš kolegų, vykdamas į stažuotes ir kito pobūdžio darbines keliones?
- Taip, man svarbu užmegzti pažintis su kitais mokslininkais, todėl tikrai stengiuosi dalyvauti įvairiose konferencijose ir mokslininkų tinkluose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kartais tokios pažintys atneša ne tik naujų idėjų, bet ir pagalbos, paskatinimų ar bendrų tyrimų. Apskritai manau, kad mes, visi fakulteto dėstytojai, per mažai laiko praleidžiame užsienio universitetuose, konferencijose, stažuotėse, per daug – posėdžiuose ir paskaitose Saulėtekyje ar Maironio gatvėje. Nemažai dėstytojų retai kur važiuoja, nors galimybės didžiulės – visas pasaulis po kojomis, šalis klesti, pinigų yra. Bet, ko gero, jie turi savo kelią, o ir mokslo rezultatų sugeba pasiekti.
- O ar mėgstate keliauti laisvalaikiu?
- Kalbant apie laisvalaikį, kaip ir daugelis, stengiuosi bent porą kartų per metus kur nors išvykti atostogų. Nors kartą per metus mėgstu išvažiuoti į kalnus, į kokį žygį su kuprine, tai padeda pailsėti ir pravalyti smegenis. Aukštai nelipame, man įdomiau pats procesas, o ne kuo aukščiau. Albanijoje, Rumunijoje įkoptas kalnas nesiekė ir 3000 metrų, Tian Šanyje – buvo ir 4000 metrų aukščio perėja su sniegu. Anksčiau su draugais plaukiodavome kalnų upėmis (daugiausiai Sibire), bet su amžiumi tokia veikla pernelyg pavojinga, matyt, pradėjo atrodyti, tai apleidau, praradau kvalifikaciją.
Kartais net interneto tokiose kelionėse nėra, tad kyla mažiau pagundų skaityti darbinius laiškus. Man kartais reikia atsijungti ir išeiti ten, kur mažiau (ar visai nėra) žmonių. Silpnybę turiu Sibiro kalnams ir Ramiojo vandenyno pietuose esančioms saloms, įskaitant Naująją Zelandiją – ten visada įdomu apsilankyti, labai geras jausmas būti mažoje saloje, o aplink – tik vandenynas. Na, o jei kultūrinės kelionės, tai, aišku Italija pirmoje vietoje, ten tiek visko, meno, architektūros, visai neaišku, kada bus galima ten nebevažiuoti. Anglija visada pritrenkia savo istorijos sluoksniais: ar apsistoji viešbutyje, kuris vis dar atrodo kaip XX a. pradžios Puaro Kalėdos, ar turi projekto susitikimą įspūdingai dekoruotoje miesto tarybos susirinkimų salėje, kurioje mediniai nepatogūs suolai ir šalta, nes viskas pastatyta kokiame XIV amžiuje ir vis dar naudojama. Į Japoniją dar norėčiau sugrįžti – subtilus gamtos ir kultūros derinys, vien ko verti jų žmonių sukurti sodai, ypač akmenų sodai. Arba priešingai, negali nepatikti beprotiškas Kairo žmonių ir eismo chaosas po kuriuo niekaip nepaslėpsi senosios civilizacijos likučių – piramidžių ir faraonų liekanų. Beje, labai rekomenduoju nuvykti į Kairą, sausio mėnesį tarp semestrų, labai tinkamas laikas. Bet būtent į Kairą, o ne į tradicinius kurortus Egipto pajūry.
- Gal papasakotumėte, kaip ilsitės, kai nekeliaujate?
- Turime sodybą vienkiemyje, todėl kartais pagyvenu kaip kaimo žmogus. Šiltaisiais mėnesiais, jei savaitgalį nenuvažiuoju į sodybą, jaučiuosi nepailsėjęs. Todėl pusę metų savaitgaliais nebūnu Vilniuje ir miesto triukšmo man visai netrūksta. Kapoji malkas, pjauni žolę, maudaisi upėje, o ramybėje gali ir straipsnį parašyti. Bandau auginti vynuoges. Sekasi prastai, nes lietuviškos pavasarinės šalnos vynuogėms kaip egzaminas žodžiu mūsų studentams. Vėlų rudenį kaimo darbai ir malonumai baigiasi, tai savaitgaliais belieka slidinėti, važinėti dviračiu arba eiti į parodas, teatrą mieste. Norėčiau, kad mano laisvalaikis būtų aktyvesnis, bet ne visada pavyksta.
Taip pat, žaidžiu tokį stalo žaidimą – bridžą. Nuo studentavimo laikų turime inžinierių (iš kurių nei vienas nedirba inžinieriumi) kompaniją, su kuria kartą per savaitę žiemos sezonu susirenkame ir žaidžiame bridžą. Vienas žaidimas trunka apie 5–6 valandas, tam reikia skirti laiko. Daugelis žmonių kortų žaidimus įsivaizduoja kaip azartinius, bet bridžas yra sportinis, skaičiavimo, mąstymo ir strategijos žaidimas. Manau, galima jį pavadinti sudėtingiausiu, ir žinoma, įdomiausiu kortų žaidimu. Gaila, kad Lietuvoje bridžo tradicijos beveik nėra (nors Vilniuje yra bridžo klubas), labai mažai kas moka jį žaisti, o, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje bridžo klubą galima rasti bene kiekviename miestelyje. Tai irgi puikus poilsio būdas.
- Ko palinkėtumėte KF bendruomenei?
- Palinkėčiau didesnio bendrumo. Mokslininkai iš esmės yra individualistai (ir su tuo viskas gerai), bet kartu galima padaryti kažką įdomiau, galbūt atrasti tai, ko vienas nebūtum atradęs. Tad norėčiau palinkėti daugiau bendrų idėjų ir sėkmingų tyrimų projektų. Ir į Kairą sausio mėnesį.