Mūsų Bendruomenė Saulė Jokūbauskienė web

Kviečiame susipažinti su Komunikacijos fakulteto dėstytoja, Organizacijų informacinės ir komunikacinės veiklos tyrimų katedros asistente dr. Saule Jokūbauskiene.

Įgijote bakalauro laipsnį meno srityje, o kaip Jūsų gyvenime atsirado komunikacija?

– Menas nutiko labai netikėtai. Mokiausi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, todėl nepabandyti stoti į Vilniaus dailės akademiją būtų buvę gana keista, nors tikrai maniau, kad nepavyks įstoti. Stojimų prašymus teikiau ir į Komunikacijos fakultetą, Bibliotekininkystės bei  Leidybos ir reklamos studijų programas. Mano tėtis yra buvęs dekanas, mane visada žavėjo knygos, tad jaučiau, kad Fakultetas yra sava vieta.

Į Dailės akademiją įstojau ketvirtu numeriu, todėl pasirinkau meno studijas; pagalvojau, kad magistrantūrą galėsiu studijuoti universitete. Puikiai apsigynusi paveikslų ciklą „Vilnius-Paryžius“ ir gerai išlaikiusi stojamuosius Komunikacijos fakultete, įstojau į Tarptautinės komunikacijos magistrantūrą.

Akademinis kelias žavėjo nuo pat pradžių – dar dvyliktos klasės rašinyje buvau užsiminusi, kad norėsiu studijuoti ir magistrantūroje, ir doktorantūroje.

Kaip po meno studijų sekėsi gilintis į visai naują sritį – tarptautinę komunikaciją?

– Labai puikiai. Man patiko įvairūs studijų dalykai, ypač kai dėstytojai integruodavo filosofiją ar logiką. Džiaugiuosi, kad studijų metu pavyko išvažiuoti į Suomiją su „Erasmus+“ programa. Ten buvo sudėtinga pasirinkti dalykus, nes man viskas atrodė įdomu. Didžiausias iššūkis išvykus buvo parašyti 100 puslapių tiriamąjį darbą.

Ar buvo sunku rašyti magistro baigiamąjį darbą Lietuvoje grįžus po mainų?

– Parašiusi 100 puslapių rašto darbą Suomijoje, magistro baigiamąjį darbą rašyti nebuvo labai sunku. Nebuvo, žinoma, ir lengva, bet Suomijoje įgijau mokslinio darbo patirties.

Sunkiau buvo apsispręsti dėl grįžimo į doktorantūrą po vaikų priežiūros atostogų. Į doktorantūrą įstojau iškart po magistrantūros studijų, be to, tuo metu jau ir dirbau.  Jei būčiau žinojusi kas laukia, nežinau, ar būčiau pasiryžusi. Studijos buvo be galo įdomios, bet buvo sudėtinga viską suderinti.

Dabar, jau viską apmąsčiusi, labai džiaugiuosi, kad dirbu universitete, nes visada to norėjau. Man patinka bendrauti su jaunimu. Darbas su studentais praturtina, bet tai yra ir iššūkis, nes niekada nežinai, kokia bus tavo auditorija – gali ruoštis nesiruošęs, bet kiekvieną kartą bus vis kitaip.

Kaip atrodo Jūsų darbo diena Komunikacijos fakultete?

– Vieni iš didžiausių malonumų yra vadovavimas baigiamiesiems studentų rašto darbams ir darbas su Papildomųjų studijų programos studentais, kurie ateina su labai įvairiomis patirtimis, jau susiformavusiu vertybiniu supratimu.

Darbas su studentais yra labai įvairus – yra studentų, kuriems konsultacijos yra nereikalingos, yra ir tokių, kuriems reikia susitikimo kiekvieną savaitę. Visada siekiu kurti dialogą su studentais, todėl juos mielai konsultuoju – gera ir smagu matyti, kad po mūsų susitikimų jiems būna aiškiau. Kartais galiu ir išgąsdinti studentus pastabų gausa, bet jas pateikiu ne piktybiškai, o tik norėdama jiems padėti. Mano dėstomi dalykai yra tikrai sunkūs ir aš žinau, kad juos suprasti nėra paprasta.

Praėjusiais metais pirmą kartą vadovavau ir gynimų komisijai. Tai – didelė atsakomybė, bet kartu ir gera matyti tuos žmones užaugusius. Savotiškai, netgi gaila, kad apsigynę darbus studentai išeina, nes norisi pratęsti užmegztas pažintis.

Savo karjerą Komunikacijos fakultete pradėjau su vienu kursu, o dabar turiu daugiau atsakomybių – esu įsitraukusi į studijų programų komiteto veiklą, prieš metus tapau ir Fakulteto tarybos nare.

Universitetas man tapo tarsi antraisiais namais. Kiekviena diena darbe man kelia džiaugsmą, branginu tiek kabinetus, tiek auditorijas – viskas čia sava.

Kaip leidžiate savo laisvalaikį? Kuo domitės?

– Manau, kad turiu daug interesų sričių. Nuo studijų laikų mėgstu žiūrėti gerus filmus. Vykusio „Kino pavasario“ metu pasidovanojau sau kelis filmų seansus.

Labai mėgstu keliauti, o ypač mėgstu jūrą. Kiekvieną vasarą būtinai su šeima vykstame į Lietuvos ar Latvijos pajūrį. Ten man svarbiausia skirti rytus sau – kol vaikai dar miega, aš išeinu pasivaikščioti prie jūros. Pasivaikščioti smagu ir Vingio parke – galiu taip vaikštinėti visą dieną. Kasmet dalyvauju ir „Walk15“ ėjimo varžybose su šeima.

Labai mėgstu ir skaityti, nors tam ne visada yra laiko. Didžiausias džiaugsmas yra nueiti į skaityklą, prisirinkti glėbį knygų ir pasinerti į pasakojamas istorijas. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą man didelį įspūdį paliko Fredrik Backman romanas „Lokių miestas“ – stipri, solidi, įtraukianti knyga.

Ko palinkėtumėte mūsų bendruomenei?

– Manau, kad prasminga būtų palinkėti ramybės – svarbu kasdienybėje atrasti ramias akimirkas ir mėgautis tuo, kas kiekvienam yra arčiausiai širdies. Taip pat norėčiau palinkėti nenustoti viskuo domėtis, nes kol esi smalsus, tol ir gyveni.

Bendruomenei