Kviečiame susipažinti su VU KF bendruomenės nariu – partnerystės prof. dr. Titu Petrikiu.
Kada susiformavo Jūsų meilė muzikai?
Mano pomėgis muzikai atsirado dar ankstyvoje vaikystėje, tik ne iš karto pavyko tai paversti profesija. Nuo mažų dienų man patiko skambinti pianinu, nors jo klaviatūra buvo mano akių lygyje. Vos pasiekdamas klavišus, grodavau kažkokias melodijas, todėl tėvai pagalvojo, kad būtų gera mintis leisti mane į muzikos mokyklą. Skambinti pianinu man būdavo didžiausias džiaugsmas.
Muzikos mokykloje buvo sunku, nes man patiko kūryba, bet ten man sakė: „Tu pagrok Mocartą, Bachą”. Man labiau norėjosi, kad jie išgirstų mano skambesį ir kūrinius. Tokia patirtis muzikos mokykloje turbūt yra viena iš priežasčių, kodėl aš jos taip ir nebaigiau.
Nežinau, kaip mano tėvai sugebėjo tai padaryti, bet jie, patys būdami inteligentais, dėstytojais, mokslininkais, man nupirko vaizdo kamerą. Kalbame apie 1995-us metus, kai vaizdo kamera kainavo tikrai daug, todėl esu labai dėkingas savo tėvams. Ši įranga man atvėrė naujas galimybes kurti ir vaizdą, ir muziką.
Kaip prasidėjo Jūsų karjeros kelias?
Aš esu baigęs Tarptautinių santykių studijas ir stažavęsis tikrai gerose mokyklose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šalia to, aš visą laiką kurdavau: dieną dirbdavau, o laisvą laiką, vakarus skirdavau muzikai. Būdavo labai gaila, kad tas vakaras taip greitai prabėga.
Aš išties daug išmokau dirbdamas toje [Tarptautinių santykių – aut. past.] srityje – ekonominiai ar teisiniai dalykai, kuriuos taikau ir savo dabartinėje veikloje, buvo įgyti studijų metu ir darbe. Penkerius metus dirbau administracinį vadovaujamą darbą tarptautinėje konsultacinėje kompanijoje, kuri užsiėmė informacinių technologijų projektais. Sekėsi gerai, bet mane vis kamavo neramus jausmas – kai mokaisi mokykloje, laikas eina gana aiškiai, kai mokaisi aukštojoje mokykloje, laikas jau pradeda bėgti, o kai pabaigi universitetą, tie metai pradeda tiesiog lėkti. Kai buvau dvidešimt kelerių, man pasidarė baisu, kaip greitai teka laikas, o aš, tarytum, gyvenu pusiau komfortiškai. Kažkada juk išauš ta diena, kai išeisiu į pensiją, o aš vis dar nebūsiu pabandęs, kaip man sekasi kurti muziką, nes aš, atrodo, vis dar kažkam ruošiuosi.
Ar buvo kažkoks konkretus, lemtingas momentas, paskatinęs griebtis permainų?
Buvo toks ženklus įvykis. Dirbdamas tarptautinėje kompanijoje, aš daug keliaudavau ir daug laiko praleisdavau JAV. Vienos iš tokių kelionių metu bendravau su pažįstamu, kuris dirbo Floridos reabilitacijos centre, kur turtingi amerikiečiai važiuoja praleisti paskutiniųjų savo dienų. Dirbdamas reabilitacijos centre, jis nuolat bendravo su turtingais žmonėmis, kurie yra daug pasiekę ir gyvenime turi viską – tik ne laiką ir sveikatą. Ir jis man sako: „O tu žinai, Titai, ko jie labiausiai gailisi savo gyvenime? Jie gailisi, kad mažai laiko skyrė savo artimiesiems – jie buvo tokie užimti, kad visada atidėdavo tą skambutį mamai, vis nenueidavo pasižiūrėti, kaip jų vaikas atlieka kūrinį mokykloje ar savaitgaliais nenuvažiuodavo pas tėvus, brolius ar seseris. Jie taip pat gailisi, kad neišdrįso gyvenime daryti tai, ką iš tikrųjų labiausiai norėjo. Man šis pokalbis paliko labai didelį įspūdį ir aš supratau, kad aš patogiai gyvenu visai ne savo gyvenimą. Aš turiu viską – aš dirbu gerai apmokamą darbą, aš daug keliauju... ir nesu laimingas.
Kokių veiksmų teko imtis, norint keisti veiklos sritį?
Pokalbio įkvėptas, aš sugalvojau, kad noriu tapti kompozitoriumi ir dirbti būtent kino industrijoje. Kol svarsčiau, Lietuva tapo Europos Sąjungos nare – vyko didžiuliai pokyčiai, atsirado daugiau galimybių bendradarbiauti, laisviau keliauti ir integruotis per Erasmus programas. Tuo metu atsirado ir pirmosios kino kūrimo programos ir jau tada bendravau su žmonėmis, kurie žinojo apie mano audiovizualinius projektus ir galvojo, kaip galėtų man padėti.
Vieną dieną sulaukiau skambučio iš kompozitoriaus Juozo Širvinsko, kuris papasakojo, kad Juodkrantėje organizuojama kino kompozitoriams skirta vasaros mokykla. Nuvykęs ten ne tik sužinojau, ką reiškia kurti muziką filmams, bet ir susipažinau su vienu dėstytoju iš Didžiosios Britanijos, kuris mane pakvietė ten studijuoti. Santaupas, už kurias planavau pirkti butą, išleidau studijoms. Pragyvenimas Didžiojoje Britanijoje daug kainuoja, bet aš magistrantūros studijas pabaigiau per metus.
Kaip sekėsi įsilieti į darbo rinką pabaigus magistrantūros studijas?
Aš per tuos [studijų – aut. past.] metus sukūriau gal dvidešimt darbų, nes norėjau susitikti su žmonėmis, dirbti dirbti dirbti ir pažinti šią sritį. Vieną dieną į mane kreipėsi profesorius: „Štai, tu baigsi magistrantūrą, o mes kaip tik pradėsime vykdyti ir doktorantūros studijas. Gal norėtum čia studijuoti toliau?“. Aš pasakiau, kad baigiasi mano santaupos, tad nežinau, ką reikės daryti toliau. Profesorius pasiūlė mokytis per Skype. Tuo metu Skype programa buvo itin populiari ir mes sutarėme, kad aš tęsiu mokslus nuotoliu. Tai buvo geras sprendimas.
Prisimenu, jog man viskas buvo labai įdomu – galėdavau tiesiog sėdėti ir skaityti, kaip veikia montažas, dramaturgija, garsas, kino kalba ir nejausti bėgančio laiko. Jau praėjo daugiau nei 15 metų ir dirbdamas aš nejaučiu pirmadienio-penktadienio sindromo. To linkiu visiems – dirbti tai, kas patinka, kad tik nejaustumėte to sindromo.
Panašiu metu sėkmingai sudalyvavau keliuose konkursuose – 2007 metais buvau vienas iš „Volksvagen” bianalės Vokietijoje finalininkų. Buvo atrinkti trys kompozitoriai iš daugiau nei aštuoniasdešimties. Visą savaitę mes įrašinėjome muziką su orkestru, dirbome. Nors ir galėjau pritaikyti studijų metu įgytas žinias – gerai nusimaniau apie kino industrijos postprodukciją ir jos procesus –, bet ir supratau, kiek dar daug reikia mokytis apie orkestrą.
Vokietijoje mes [finalininkai – aut. past.] sulaukėme labai daug žiniasklaidos dėmesio. Apie mus rašė ir Lietuvoje. Vokietijoje taip pat sutikau daug lietuvių kino kūrėjų, kurie teiravosi, kas aš toks, nes buvau naujas atstovas šioje srityje, o jau tarp finalininkų.
Tai [dalyvavimas konkurse – aut. past.] davė didžiulį impulsą. Po šio konkurso man nebereikėdavo belsti į duris ir prisistatinėti, kas toks esu: „Aš kuriu muziką, pasiklausykite"; turėjau 20 ankstesnių darbų, kuriuos galėjau parodyti. Mano pirmieji komerciniai darbai kino teatrams buvo po mažiau nei metų man grįžus. Manau, kad tai – labai sėkmingas rezultatas.
Kaip ši sėkminga kelionė atvedė Jus prie darbo universitete?
Taip atsitiko, kad 2014 metais aš apgyniau disertaciją nišine tema – ji buvo praktinio pobūdžio, apie kino erdvinį garsą, muzikos ryšį. Galvojau: „Kur tu su tokiu diplomu gali gauti darbą?”. Pasirodo, kad tuo metu kūrėsi daug kūrybinių specialybių aukštosiose mokyklose ir man ne tik kad nereikėjo ieškoti darbo, bet aš ir galėjau rinktis, kur dėstyti. Mane kalbino skirtingos aukštosios mokyklos ir nuo čia prasidėjo mano dėstymo karjera.
Egzistuoja tokie sakraliniai dalykai, kurių negali paaukoti. Tai – šeima. Santykiai su artimaisiais yra patys brangiausi dalykai ir jie yra pirmoje vietoje. Gyvenimas ir darbas su kino pasaulio projektais, terminais kelia daug iššūkių. Tai yra profesija, kuriai apibūdinti sąvoka nuo-aštuonių-iki-penkių netinka. Kai penktą valandą uždarai darbo duris, tu gali pamiršti darbinius klausimus, gali apie juos negalvoti, gali eiti bėgioti, susitikti su draugais. Bet yra profesijų, kur tu nepamiršti, kur net naktį pabudęs turi užsirašyti mintį. Kur yra ta riba? Dirbant šį darbą yra labai svarbu bandyti išlaikyti dvasinę ir fizinę sveikatą.
Kūryba yra neatsiejama nuo emocinio krūvio. Kaip Jums sekasi su tuo dirbti?
Būdami kūrėjais, mes turime būti labai empatiški. Mūsų emocinės išgyvenimo skalės yra labai plačios, kartais esame užjautrinti, išgyvendami ir labai stiprias, ryškias emocijas, ir visišką tuštumą. Kūrėjams reikia šitą suprasti. Tai yra didžiulė kaina, kurią mes mokame. Jeigu neturi tvirtesnio psichologinio pagrindo, kokios yra tavo vertybės? Kaip tu išgyveni tomis juodosiomis dienomis? Tuomet nei apdovanojimai, nei kiti dalykai nepadės.
Meluočiau sakydamas, kad juodų dienų nėra, nes kiek patiri kūrybinio džiaugsmo, ekstazės, tiek, vadinasi, bus ir tos jėgos, kuri ateis su destrukcija ir tuštuma. Viskas yra bangavimas. Fizika man neleis sumeluoti. Mūsų mintys ir energija yra bangavimas. Mūsų kūnai, ląstelės, šviesa, garsas yra bangos. Mūsų emocijos irgi yra bangos. Kaip susidoroti su tuo bangavimu – ar tu būsi kaip blaškomas laivelis, ar būsi kaip jūreivis?
Galiu pasidalinti, kas man padeda, gal ir kitiems padės. Kai susideda toks juodų emocijų ir vaizdų rinkinys, kai nepasitikiu savo jėgomis, kai, atrodo, nežinau, ką aš čia darau, kvestionuoju savo egzistenciją ar beldžiasi koks nors pavydas – tokios emocijos juk yra pažįstamos ir kartais gali tave kankinti kelias dienas –, tuomet aš tiesiog mechaniškai save sustabdau ir sakau: „Kam aš dabar esu dėkingas?”. Ir, žinot, tame juodame kontekste atsiranda tiek daug nuostabių dalykų, už kuriuos gyvenime galiu padėkoti.