Kviečiame susipažinti su VU KF bendruomenės nare – doc. dr. Marija Stonkiene.
Pokalbio metu KF docentė pasakojo apie savo studijų pasirinkimus, laisvalaikį ir dabartines vertybes. „Esu išmokusi fiksuoti geras, tobulas, užgniaužiančias akimirkas“, – apie buvimo savimi ir laisvės pojūčio svarbą kalbėjo doc. dr. M. Stonkienė.
Kokia buvo Jūsų profesinio kelio pradžia? Kaip iš teisės perėjote į Komunikacijos fakultetą?
Pradėjau savo profesinę kelionę studijuodama Vilnius universiteto Istorijos fakultete, mano pirmosios studijos buvo bibliotekininkystė ir bibliografija. Tai nebuvo labai vertinama studijų programa, tačiau buvo susirinkęs puikus kursas, studijos buvo labai įdomios, tai tikrai nesigailiu ten studijavusi. Baigusi šias studijas dirbau Profsąjungų rūmuose bibliotekoje. Ir vėl pasisekė – dirbau su jaunu kolektyvu, organizuodavome daug renginių, buvau įvairių įvykių sūkuryje. Vėliau grįžau į Universitetą, buvau pakviesta, matyt dėl aktyvumo, dirbti steigiant Komunikacijos fakulteto biblioteką. Iš čia – šito lauko atėjo meilė knygoms. Įvairiomis kalbomis daug skaitau ir dabar.
Pradėjusi dirbti dėstytoja pradėjau studijuoti teisę. Tai buvo sprendimas, paremtas noru giliau suprasti teisės sistemą kaip tokią. Nes bandymas pačiai domėtis tikrai nebuvo veiksmingas, reikalavo daug laiko. Teisę studijavau taip pat Vilniaus universitete, tai buvo nelengvos studijos, nes tuo metu keitėsi Lietuvos teisinė sistema. Tačiau tai buvo įdomus ir turiningas laikotarpis, man tos studijos labai tiko ir patiko, susidūriau su fantastiškais dėstytojais, ir dar fantastiškesniais bendramoksliais. Džiaugiuosi ir vienomis, ir kitomis studijomis. Kiekvienos studijos plėtė akiratį, formavo mane. Kaip ir skirtinguose profesiniuose laukuose sutikti žmonės.
Kuriame fakultete pasirinkote rašyti disertaciją?
Į doktorantūrą (tuomet ji vadinosi aspirantūra) stojau po penkerių metų bakalauro studijų, ir po metų darbo. Kodėl stojau? – trūko intelektinio iššūkio. Disertaciją rašiau Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete, o baigiau doktorantūros studijas jau Komunikacijos fakultete. Tema buvo susijusi su darbo rinkos informaciniu aprūpinimu, tema tuo metu buvo aktuali ir įdomi. Šios pakopos studijos man užsitęsė – kol auginau dukrą, pasikeitė sistema, tai teko „pereiti“ iš aspirantūros į doktorantūrą. Paskutiniais doktorantūros studijų metais aš jau pradėjau dėstyti.
Kaip pasikeitė Fakultetas per Jūsų darbo metus?
Iš tiesų, jis labai pasikeitė per tiek metų. Kai pradėjau dirbti Universitete Komunikacijos fakultetas dar neegzistavo, tad gavosi taip, kad susipažinau su žmonėmis, kurie jį kūrė. Profesoriai A. Glosienė, A. Augustinaitis, R. Gudauskas ir E. Macevičiūtė, D. Kaunas ir kiti kolegos buvo tie žmonės, kurie aktyviai prisidėjo prie Komunikacijos fakulteto kūrimo. Ir aš labai džiaugiuosi, kad man teko su jais dirbti. Džiaugiuosi, kad man teko ir tenka dirbti su išskirtiniais specialistais, žmonėmis. Ir dabar fakultetą keičia žmonės, ne kas kita.
Kaip manote, kokias žinias svarbiausia perduoti studentams?
Tai labai filosofinis klausimas, nes pirmiausia tai yra svarbus universitetinis išsilavinimas, tačiau kartu mes turime ir profesinį lauką. Aš labiausiai vertinu ir pati stengiuosi studentams suteikti profesines žinias, kurios gali būti pritaikomos tiek profesiniame lauke, tiek kūrybingos asmenybės kasdieniame gyvenime. Bet be galo svarbu, kad studentai išliktų, būtų, taptų kūrybingais, kad gebėtų tobulėti ir praplėsti savo žinias patys, kad būtų plataus akiračio. O tai jau siejasi su universitetiniu išsilavinimu. Matau, kad studijos svariai prisideda ir prie šito.
Universitetas turėtų suteikti studentams ir pamatus, ir sistemos supratimą, ir gebėjimą toliau tobulėti. Tai leidžia studentams ne tik gilinti savo žinias specialybėje, bet ir mokytis net baigus studijas – mokytis visą gyvenimą. Ir jeigu reikia – vėl grįžti į Universitetą.
Ką mėgstate veikti be dėstymo? Ar turite hobių?
Laivo laiko lieka labai mažai. Dabar stengiuosi skirti daugiau dėmesio hobiams, nes mažinu aktyvias profesines veiklas, noriu daugiau gyvenimo sau. O kalbant apie tai, ką aš mėgstu veikti – aš keliauju, daug keliauju.. Labai mėgstu stalo žaidimus, ir turiu draugų kompaniją su kuria žaidžiame. Stalo žaidimai reiškia bendravimą. Dabar jau ir dovanų gaunu stalo žaidimus, nes draugai žino, ką mėgstu ir pas mane tų žaidimų kalnas. Tai – puikus laisvalaikio leidimo būdas.
Taip pat labai mėgstu vaikščioti. Kažkada universiteto sporto centro specialistės mokė vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis. Ten pasimokiau ir vaikštau, šiaurietišku vaikščiojimu užkrėčiau savo draugus, tai tokias lazdas jau turi visi aplinkiniai.
Esate išleidusi keletą knygų, monografijų, ar Jums tai buvo sudėtingas procesas? O gal manote, kad knygą gali išleisti kiekvienas?
Iš tiesų, knygą gali išleisti kiekvienas. Bet – gali išleisti, ir visus tuos egzempliorius turėti sau, o gali išleisti tokias knygas, kad žmonės skaitytų. Tai, jeigu mes kalbame apie mokslo kūrinius, aš esu poros mokslinių monografijų bendraautorė. Ir šios monografijos yra skirtos ganėtinai siauram ratui specialistų. Tokia jau yra mokslinių kūrinių lemtis.
Kalbant apie mokslinius kūrinius, norėčiau padiskutuoti dėl to, ar tai turėtų būti knygos. Dažnai mes „knygas“ suprantame tradicine prasme – tai spaudinys. Mokslo knygos turėtų būti kitokios. Manau, kad tai turėtų būti kūriniai multimedijinės laikmenose, kur yra aktyvios nuorodos į panaudotus šaltinius, interaktyvios iliustracijos, kiti vizualiniai sprendimai. Mokslo leidiniai, žurnalai turėtų pirmiausia būti elektroniniu formatu. Nes mokslo kūriniai yra skaitomi kitaip, yra „keliaujama“ nuorodomis, yra ieškoma gilesnio argumentavimo, siekiama suprasti.
Kalbant apie grožines knygas, tai čia viskas kitaip. Aš ir pati turiu knygų skaityklę, bet labiau mėgstu spausdintas knygas. Tačiau, kad ir kaip diskutuotume dėl laikmenos – svarbiausia knygose yra turinys. Jei geras turinys – jį skaitys bet kuriuo formatu. O šiuolaikiniame pasaulyje perkaityti, o, turbūt, ir parašyti kažką naujo, yra sudėtinga.
Ar Jums svarbu išsiskirti iš minios?
Man išsiskyrimas iš minios nėra vertybė. Iš tiesų, svarbiausia būti pačiai savimi. Kaip dabar jau populiaru sakyti – būti „pakankamai“, net gi sakyčiau – gerai būti ir aukštesniu laipsniu – būti visai, organiškai. Nesvarbu ką sako, kaip žiūri kiti – jei aš sakysiu, ką aš galvoju, darysiu tai, ką aš manau, kad reikia padaryti, tai ir jausiuosi gerai, būsiu savimi. Nes aš būsiu padariusi tai, ką aš galėjau padaryti kuomet to ir reikėjo. Todėl dažnai aš iš tos minios „išeinu“.
Aš buvau sportininkė, Lietuvos rinkinės narė, rekordininkė – plaukikė. Tai sportininkai išsiskiria iš minios tuomet, kai pasiekia kažkokį rezultatą ir užlipa ant prizinės pakylos. Bet ten labai aišku, dėl ko tu išsiskyrei iš minios – dėl savo rezultatų. Ir siekis nėra – išsiskirti, siekis yra kova su savimi. Tai aš šitą jau praėjusi ir man išsiskyrimas yra visai nesvarbus. Ir svarbus net ne varžymosi azartas, ne tai, kad laimėjai ar pralaimėjai. O tai, kad tobulėji, sieki ir pasieki užsibrėžtus tikslus vėl ir vėl. Ir kai dabar žaidžiu žaidimus, aš nesiekiu laimėti, išsiskiri. Man smagu žaisti, „veža“ pats procesas.
Todėl – galiu būti tiek minioje tiek išėjusi iš jos, tiek išsiskirti. Jei tuo metu esu savimi. Tai svarbiausia. O išsiskyrimas iš minios kaip toks – tikrai nėra svarbus.
Kada jaučiatės labiausiai savimi?
Visumoje esu laisvas žmogus – vidumi. O tai reiškia, kad visada jaučiuosi savimi. Žmogus turi turėti ir iššūkių, ir laimės akimirkų. Ir džiaugtis tuo ką turi, gal būt, ir paliūdėti dėl to, ko neturi. Ir siekti planų, svajonių.
Esu išmokusi fiksuoti geras, tobulas, užgniaužiančias akimirkas. Pavyzdžiui, kai žiūri į tekančią saulę kalnuose, kai šalia artimas žmogus, kai veiki tai, kas artima širdžiai, kai leidi tobulėti protui.
Viena paskutinių mano tokių tobulų laimės akimirkų – maudynės naktį jūroje. Maudaisi ir nematai, kur jūra, kur dangus – nes jūra susilieja su horizontu, tiesiog maudaisi naktyje. O atsisukus į krantą – matai miesto šviesas. Esi tarsi tarp dviejų pasaulių, esi juose abiejuose. Ir tai tobula suvokimo, jausmo akimirka.
Todėl – ir jei jautiesi puikiai minioje, ar puikiai jautiesi, kai išsiskiri, ar esi išskiriamas iš minios, ar netgi jautiesi juoda Šriodingerio kate – visa tai gali būti tobulos akimirkos, jei būni savimi.
Ko palinkėtumėte bendruomenei?
Manau, palinkėčiau kantrybės, dirbti ar studijuoti ten, kur yra tavo vieta. Dar vienas palinkėjimas turbūt būtų toks, kad nors gyvenimas niekam nėra lengvas, tačiau tie pakilimai, nuopuoliai arba džiaugsmas, nusivylimas – tai tokios būsenos, kurios keičia viena kitą. Tai linkėčiau, kad to džiaugsmo ir kilimo būtų kuo daugiau. Ir yra svarbus supratimas, kad jei niekada nekrisi, nežinosi kaip gera yra kilti.
Kadangi mes visi esam mokslininkai, tiek studentai, tiek dėstytojai – svarbiausias mano palinkėjimas, kad visada būtų iš ko mokytis, ko mokytis, kad noras mokytis neišnyktų. Tai linkiu nuolatinio atradimo, žinojimo – sužinojimo džiaugsmo.