Kviečiame susipažinti su VU KF bendruomenės nare – doc. dr. Renata Šukaityte-Coenen.
Renata, papasakokite, kokia buvo Jūsų mokslinio kelio pradžia?
Mano kelias į mokslinę veiklą nebuvo lengvas, kaip ir daugeliui mano amžiaus kolegų. Bakalauro studijas baigiau tuo metu, kai Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė, tad darbas, studijos, ar atostogos Europoje nebuvo įprastas dalykas. Tai buvo „laukinio“ neoliberalistinio kapitalizmo metas, su jam būdingu dideliu nedarbu, menka socialine apsauga ir atlyginimais. Magistrantūros kino studijas planavau labai kruopščiai ir apie jas galvojau dar bakalauro studijų metu, Vytauto Didžiojo Universitete, kur turėjau galimybę greta anglų, prancūzų kalbų mokytis lenkų kalbos, tad mano akys krypo į Lenkiją, su kuria Lietuva buvo pasirašiusi sutartis dėl bendradarbiavimo studijų ir mokslo srityje. Apie priėmimą į magistro studijas Lodzės universitete sužinojau, gavusi pranešimą faksu į Universitetą, nes e-paštu naudotis tuo metu buvo ribotos galimybės. Tai neabejotinai buvo viena laimingiausių dienų mano gyvenime. Grįžusi į Lietuvą įsiliejau į pedagoginę veiklą - pradėjau dėstyti Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademijoje, o vėliau Vytauto Didžiojo universitete, kur baigiau doktorantūros studijas ir įgijau menotyros daktaro laipsnį. Mano vadovu buvo prof.dr. R. Kluszczynski, vienas garsiausių Rytų ir Centrinėje Europoje medijų meno ir kultūros tyrinėtojų ir kuratorių, iš kurio perėmiau daug vertingos patirties bei paskatinimo anksti įsilieti į tarptautinę mokslo erdvę. Mano tyrimų laukas buvo tarpdisciplininis, nes gilinausi į tuo metu Baltijos šalyse atsiradusią naują meno rūšį naujųjų medijų meną ir jo žanrus (tinklo meną, VR projektus, transliacinį meną ir pan.) bei naujo tipo meno institucijas, veikiančias fizinėje ir virtualioje erdvėje. Galima sakyti, tas mano interesų laukas jau tada labai tampriai siejosi su komunikacijos mokslų problematika, tik aš tyrinėjau elektroninį meną kaip komunikacijos formą. Vėliau podoktorantūros stažuotės metu Lietuvos kultūros tyrimų institute, grįžau prie linijinių medijų – kino – tyrimų.
Kas lėmė Jūsų sprendimą gilintis būtent į kino tematiką?
Turbūt tai mano mamos nuopelnas, nes ji labai mėgo kiną, tad į lietuviško, europinio ar retai kino teatre rodomo amerikietiško kino premjeras eidavome visada. Tai būdavo šventė. Man nuo mažens buvo pažįstamas lietuviškas kinas ir jo kūrėjai. Tuometinėje Sovietų Lietuvoje kino repertuaras nebuvo toks turtingas kaip šiandieną, tad langas į pasaulinį kiną atsivėrė per Lenkijos TV kanalus, kuriuos noriai žiūrėdavau vaikystėje. Galima sakyti, kad kinas buvo mano vaikystės medija, praturtinusi mane naujomis žiniomis ir potyriais. Be to man norėjosi studijuoti, tyrinėti tai, kas amžių sandūroje Lietuvoje buvo mažai studijuojama ir tyrinėjama. Mano pirmasis mokslinis straipsnis buvo išspausdintas studijų Lenkijoje metu apie Jono Meko kiną ir jo užšaldytus kino kadrus.
Kinas suteikia tyrėjams labai daug galimybių taikyti įvairius tyrimų metodus, analizuoti ir paaiškinti sudėtingus reiškinius, vykstančius mūsų visuomenėje, tarptautinėje politikoje, medijų industrijoje ar gamtoje. Dėl sąlyginai lengvo pereinamumo (demokratiškumo), estetinio, emocinio poveikio, edukacinės vertės yra viena populiariausių klasikinių masinių medijų ir meno rūšių, kurią tyrinėja įvairių sričių mokslininkai, o pedagogai taiko įvairių disciplinų mokymo praktikoje.
Kada ir kaip pradėjote savo profesinę veiklą Komunikacijos fakultete?
Studijavau doktorantūroje Kaune, bet gyvenau ir dirbau Vilniuje. Vadovavau Media Desk biurui Lietuvoje (kurio įkūrėju buvo LR kultūros ministerija ir Europos Komisija), dirbau ekspertinį darbą Lietuvos ir Europos kultūros ir medijų institucijose, skaičiau paskaitas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Vytauto Didžiojo universitete. Kino ir medijų virtuvė, kūrėjų problemos, audiovizualinės politikos klausimai man buvo labai gerai pažįstami. 2011-2012 metais Komunikacijos fakultete buvo plėtojamos naujos tyrimų ir studijų kryptys, turėjo startuoti Kūrybos komunikacijos bakalauro studijų programa, planuojama įkurti Kūrybinių medijų institutą. Tuometiniam Komunikacijos fakulteto dekanui, prof. A. Vaišniui, mane parekomendavo kino prodiuseriai kaip tinkamą plėtoti kūrybinių medijų studijas, tyrimus. Mūsų bendradarbiavimas prasidėjo pamažu, tad palaipsniui nuo 2012 metų įsiliejau į Fakulteto gyvenimą kaip dėstytoja. Tuo metu mano podoktorantūros stažuotė Lietuvos kultūros tyrimų institute ėjo į pabaigą, tad buvau pasirengusi naujiems iššūkiams ir darbams – prisidėti prie Kūrybos komunikacijos bakalauro programos vystymo, kurti Kūrybinių medijų institutą, įsitraukti į naujas mokslinių tyrimų iniciatyvas ir kt..
Užsiimate skirtingomis veiklomis, dirbate su studentais, užimate ir administracines pareigas, kaip pavyksta viską suderinti?
Laiko visoms veikloms kartais trūksta. Sumanymų ir idėjų dar turtingesnei veiklai tikrai netrūksta, ypač projektinėje srityje, bet, kaip žinome, išvystyti kokybiškus mokslinių tyrimų ar studijų projektus tikrai reikia laiko, resursų ir gerų partnerių. Nuo pat darbo pradžios Fakultete, neturėjau komforto būti tik dėstytoja, tad, kai įsitrauki nuo pat pradžių aktyviai į kitas veiklas, tai tampa kasdiene rutina. Tai praturtina ir verčia labiau domėtis, nuolat kelti kvalifikaciją, nes vienokių kompetencijų ir įgūdžių reikalauja administracinis darbas, dar kitokių – pedagoginis darbas, dar kitokių – mokslinių tyrimų sritis. Tai, sakyčiau, kad iššūkių netrūksta.
Taip pat aktyviai dalyvaujate ir tarptautinėse organizacijose, ką Jums tai duoda?
Man visada buvo labai svarbu veikimas ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu. Platesnis kontekstas bendravimui, tobulėjimui yra reikalingas, nes Lietuva yra maža šalis, turinti mažą ir gana uždarą akademinę bendruomenę. Šis poreikis domėtis ne tik tuo, kas vyksta Lietuvoje, lėmė, kad mano disertacijos tema nebuvo lituanistinė, nors tam skirti reikėjo daugiau laiko, finansinių išteklių ir kompetencijų, tad teko nuolat vykti į tarptautines konferencijas, įsilieti į tarptautinių tinklų veiklą (pvz. ISEA). Europos kino ir medijų studijų tinklas (NECS) – turbūt viena iš tų organizacijų, kurios narė aš jau tikrai esu seniai, dalyvauju metinėse konferencijose. Taip pat yra įvairių kitų iniciatyvų – neformalus mažojo kino tyrėjų tinklas, tai šiame tinkle taip pat esu jau apie 10 metų. Taip pat ECREA tinklas, kuriame aktyviai dalyvauja ir Lietuvos mokslininkai, taip pat ECREA turi kino tyrimų sekciją. Be abejo, tuose svarbiausiose tinkluose aš stengiuosi dalyvauti, nes tai naudinga ir kaip mokslininkei dėl tinklaveikos, ir kaip pedagogei dėl naujų praktikų diegimo.
Kaip ilsitės ir atsipalaiduojate nuo tokios gausybės veiklų?
Laisvalaikiu mėgstu lankytis meno parodose, o ypač – dizaino ir fotografijos. Turiu tradicija tapusius renginius ir įstaigas, kurias kasmet aplankau, pavyzdžiui World Press Photo keliaujančią parodą ir Red Dot muziejų Esene, Vokietijoje, kuris yra įkurtas buvusiame metalurgijos industrijos objekte, šiuo metu pristato ryškiausius industrinio dizaino darbus, atrinktus iš viso pasaulio šalių, pelniusius apdovanojimus. Taip pat, Eindhovene kasmet vykstanti dizaino savaitė, kurią su malonumu aplankau. Atostogų metu su šeima mėgstame vykti į Baskų kraštą Ispanijoje - tai mūsų pamėgta atostogavimo vieta. Gamta, jūros garsai išvalo mintis, tai reikalinga mokslininkams, kurie dirba labai įtemptą protinį darbą.
Ko palinkėtumėte Fakulteto bendruomenei?
Linkiu kolegoms būti atviriems, kūrybingiems ir sėkmingai realizuoti savo sumanymus. O studentams norėčiau palinkėti, kad jie būtų aktyviais Fakulteto bendruomenės nariais ir sėkmingai pasinaudotų galimybėmis, kurias jiems suteikia studijos. Ir, žinoma, kad sugrįžtų į Fakultetą po studijų, jei ne kaip aukštesnių pakopų studentai, dėstytojai, tai kaip mūsų partneriai, ar studijų ir mokslo procesų dalyviai.