Kviečiame susipažinti su VU KF bendruomenės nare – asist. dr. Rūta Kupetyte.
Rūta, kaip atrodė Jūsų karjeros pradžia?
Įstojau į žurnalistiką, bet tai tikrai nebuvo mano svajonių specialybė. Kartais, kai kalbu su studentais ir jie pasakoja kodėl įstojo į žurnalistiką, aš net pavydžiai klausausi istorijų kaip jie nuo penktos ar devintos klasės žinojo, kad norės stoti į žurnalistiką. Kai aš baiginėjau mokyklą, dvyliktoje klasėje, buvo mokytojų streikas ir į mūsų mokyklą atvyko vieno laikraščio žurnalistas, kuris klausinėjo kaip mes, dvyliktokai, jaučiamės, kai mūsų mokytojai streikuoja. Kai mane pakalbino pasakiau tokią frazę „mažas mokytojų atlyginimas, menka motyvacija dirbti kokybiškai“, o po kelių dienų atsiverčiu laikraščio antraštę ir ten parašyta „mokytojai nenori skinti braškių, o mokiniai nenori mokytojų elgetų“, ir galvoju iš kur tas žodis elgetos, ir žiūriu, kad į mano lūpas įdėta „elgetiškas atlyginimas“, vietoje to, kur aš pasakiau mažas atlyginimas. Tada man žurnalistika pasirodė negraži ir purvina. Aišku, aš sureagavau jautriau, nes buvau dvyliktokė, bet iš anksto susiformavo labai daug stereotipų.
Bet kai pradėjau studijuoti ir susipažinti su žurnalistika iš vidaus, ji man pasirodė žymiai gražesnė ir gausybė mano stereotipų apie ją sugriuvo. Bet turėjau ir kitą svajonę – politiką, kurios neapleidau ir mokiausi paraleliai, tai baigiau kartu du bakalaurus. Tai tikrai nebuvo lengviausias gyvenimo etapas, nelinkiu niekam to pakartoti. Bet iš kitos pusės, tikrai gavau didelį žinių bagažą. Taip aš atsidūriau ir politikos magistro studijose, o doktorantūrai grįžau į Komunikacijos fakultetą.
Kaip ir kodėl pasirinkote disertaciją rašyti tema „Propagandinio Lietuvos SSR radijo diskurso išeivijai dekodavimas JAV lietuvių spaudoje“?
Disertacijos tema atėjo iš labai daug temų ir mano pačios interesų. Pirmiausia tai, kai aš pradėjau dirbti LRT radijuje, buvau pasodinta į kabinetą, kuriame dirbo laidų užsieniui vertėjai. Ir ten buvo krūva žodynų, visas stendas įvairiais žurnalais nukrautas, užsienio klausytojų laiškai. Ir tada pradėjau domėtis, man pradėjo pasakoti kokios laidos čia buvo vedamos. O kai baiginėjau politikos magistro studijas, man pasidarė įdomu sovietmetis. Buvo įdomu kaip tada keitėsi žurnalistikos laukas radijuje. Kai baigiau magistrą, gavau stipendiją išvažiuoti porai mėnesių į Jungtines Valstijas, į Čikagos Lituanistikos tyrimų centrą. Neturėjau didelių planų, bet kartais nutinka stebuklai. Tuose archyvuose radau krūvą dėžių su kasetėmis, ant kurių užrašyta Vilniaus radijas. Lietuvoje tai buvo deficitas, laidų įrašų, kurie buvo siunčiami išeivijai, Lietuvoje nėra išlikę ir neįmanoma jų paklausyti, o ten radau visus tuos įrašus išsaugotus. Tai taip sulipo daug temų: radijas, išeivija, sovietmetis, todėl ir mano disertacijos tema tokia, kaip jie suprato tą sovietinę propagandą, kiek išlaikė atsparumą, kaip informaciją dekodavo tie, kurie gyveno Jungtinėse Valstijose.
Kaip atkeliavote į LRT?
Antrame kurse labai įsimylėjau radiją. Iš tiesų pirmame kurse man ta žurnalistika gal dar taip labai ir nepatiko, bet kai prasidėjo radijo paskaitos, apsivertė mano visas gyvenimas. Nors anksčiau maniau, kad radijas tik dainos ir tai nekėlė asocijacijų su žurnalistika. Neatrodė, kad ten gali būti daug gilios ir kokybiškos žurnalistikos, bet kai prasidėjo radijo paskaitos, aš praktikai nukeliavau į LRT, tai buvo krizės metai, nebuvo jokių šansų likti ten dirbti. Bet tik vadovams taip atrodė, kad nėra šansų, o tau, kai esi jaunas, atrodo, kad visos durys yra atviros ir maniau, kad „jei aš noriu, tai ir liksiu“. Taigi po praktikos nuėjau pas vadovą ir paprašiau likti savanoriškai praktikai, apie užmokestį net minties nebuvo ir jis sutiko. Taip ir likau, jau daugiau nei dešimčiai metų.
Apskritai Komunikacijos fakultete tu gauni labai daug mąstymo pamokų ir susikuria tam tikras žurnalistinis stuburas, ko kiti mokslai tikrai neduotų. Taigi stereotipas, kad geriau baigti kitus mokslus ir tiesiog dirbti žurnalistu toje srityje yra mitas. Žurnalistikoje nuo pat pirmo kurso supranti, kas yra objektyvumas, nešališkumas, išmoksti perduoti informaciją žmogui suprantama kalba. Tą įgūdį reikia ugdytis nuo labai jauno amžiaus. Žurnalistai turi turėti labai platų žinių bagažą, ne ką mažesnį nei pašnekovas, nes jiems reikės tą informaciją išversti į žmonėms suprantamą kalbą.
Kaip spėjate ir dirbti LRT, ir rašyti daktaro disertaciją?
Žurnalistika yra labai greitas bėgimas, o disertacija yra ilgas maratonas. Prieš doktorantūrą ir dėstymą maniau, kad labai gerai save pažįstu. Bet dabar suprantu, kad negaliu prognozuoti savo reakcijų. Ir nors tikrai skaičiau ir domėjausi kaip jaučiasi doktorantai, maniau, kad man taip nebus, bet praėjau visus tuos pačius etapus kaip ir visi. Staiga pradėjau bijoti egzaminų, recenzijų, atsiskaitymų, kurių niekada iki tol nebijojau.
O apie suderinimą pasakysiu banaliai, kuo daugiau darbų turi, tuo jie darosi greičiau ir efektyviau. Nes kai žinai, kad dabar turi dvi valandas disertacijai rašyti, tu sėdi ir rašai, nes daugiau laiko tiesiog neturi. Iš tiesų manau, kad mane tokios disciplinos išmokė mano darbo vadovas doc. dr. Deimantas Jastramskis. Bet aišku, doktorantūra yra tas laikas, kai tu turi pavogtus savaitgalius ir kenčia artimiausi žmonės, o tu gali tik atsiprašyti.
Man patinka įvairūs ritualai, kartais šeštadieniais nuvažiuoju į centrinius rūmus, užlipu tais girgždančiais laiptas, atsisėdu kiemelyje ant suoliuko, apsikraunu visur knygomis ir rašau disertaciją. Man labai patinka ta aura.
Kas Jums labiausiai patinka dėstant Komunikacijos fakultete?
Dėstymas ir bendravimas su studentais, buvo geriausi dalykai pirmaisiais metais, kai pradėjau doktorantūrą. Mano dėstymo pradžia buvo labai sudėtinga, nes pradėjau per Covid-19 pandemiją ir viskas vyko nuotoliu, tai neturėjau tiesioginio kontakto su studentais. Bet gražiausi momentai yra tada, kai pirmame kurse studentai sako, kad įstojo ne ten, kur norėjo, bet vėliau žurnalistika tampa jų didžiąja meile. Tai man labai svarbus dalykas – padėti jiems pamilti žurnalistiką, kadangi ir aš pati ne iš pat pradžių ją pamilau. O kitos gražios istorijos yra tada, kai sulauki žinučių iš studentų, kad visgi buvo kažkoks ryšys užmegztas ir sulauki padėkos už kažkokį paskatinimą. Tai tas atgalinis ryšys yra pats žaviausias, ypatingai todėl, kad tu jo dažniausiai nesitiki.
Kokių baimių turėjote mokydamasi ar dirbdama žurnaliste?
Mano didžiausia žurnalistinė baimė buvoskambinti pašnekovams. Man atrodė, kad aš dėl to negalėsiu dirbti žurnaliste. Nes kai man reikėjo daryti pirmą interviu universitete, aš pusę dienos vaikščiojau su telefonu rankoje, kad paklausčiau vienos rajono bibliotekos kaip senjorai pas juos naudojasi internetu. Tai šita baimė praėjo tik su praktika. Todėl aš labai skatinu studentus išeiti iš savo komforto zonos ir pabandyti, ir prieš kamerą pastovėti, ir pašnekovams paskambinti.
Kaip atrodo Jūsų darbo diena?
Jeigu aš vedu Ryto garsų laidą, kuri yra mano pagrindinė laida, tai mano diena prasidedą 4 val. ryto, atsikeliu ir važiuoju į darbą, pravedu laidą, ji trunka iki 9 val. ryto, tai čia toks intensyviausias laikotarpis, kai negaliu blaškytis. Po to vyksta pasiruošimas kitoms laidoms, darbas universitete ir disertacijos rašymas, taigi kasdieną vyksta visų šitų sričių derinimas.
Kaip reaguojate į savo klaidas tiesioginio eterio metu?
Išvengti klaidų žurnalistikoje, man atrodo, neįmanoma. Reikia stengtis, kad jų būtų kuo mažiau. Tai pagrindinė taisyklė yra labai daug ruoštis ir auginti savo žinių bagažą. Nes tai yra pagrindinė problema, ypač kai studentai ateina be jokių kontekstinių žinių apie politiką, ekonomiką.
Kadangi aš dirbu tiesioginiame eteryje, tai dažnai padarius klaidą, apie ją sužinau tik vėliau iš kolegų. Tai viena iš išeičių yra kartais savęs pasiklausyti, kaip kalbame, kad išgirstume klaidas, priežodžius, kuriuos naudojame, tai padeda save kontroliuoti. O jei suklydai tiesioginiame eteryje, pavyzdžiui, neteisingai pristatei pašnekovą, kam gali būti daugybė priežasčių, tiesiog reikia atsiprašyti.
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Ar turite hobių?
Dabar laisvų momentų yra tikrai sumažėję. Jų reikia ieškoti, nes be laisvalaikio, būtų labai sunku gyventi. Jeigu reikia leisti sau pailsėti, tai aš sėdu į automobilį ir kur nors važiuoju. Galiu važiuoti iki Nemenčinės ar Utenos, tai gali vykti ir naktį. Tu gali tiesiog stebėti žmones ir aplinką ir neturėti jokio tikslo. Toks betikslis važiavimas atpalaiduoja, žinau, kad tai neekonomiška ir brangu, bet visi hobiai kažkiek tai kainuoja. Kitas dalykas, mano gyvenime yra plaukimas. Jam taip pat bandau rasti laiko. Kažkada mokykloje lankiau ir treniruotes, tai dabar tiesiog savo malonumui plaukioju. Kartais, aišku, ir pirtyje ar „džiakuzyje“ pabūnu, kad atsipalaiduočiau.
Ko palinkėtumėte KF bendruomenei?
Palinkėčiau daugiau vieniems su kitais bendrauti. Turiu omenyje ne tik tarp studentų, dėstytojų ir mokslininkų, bet studentams su dėstytojais, dėstytoj su studentais ir panašiai. Kad pradėtume apie fakulteto narius galvoti kaip apie vieną bendruomenę. Manau kad toks bendravimas, kai yra išgirsti visi, gali atnešti daug gerų idėjų. Aišku, tas bendravimas neturėtų peržengti akademinės bendruomenės ribų, bet tikrai galime kalbėtis.