Kviečiame susipažinti su VU KF bendruomenės nariu - doc. dr. Vincu Grigu, kuris papasakojo apie savo dėstytojavimo patirtį, mokslinio intereso sritis ir savo laisvalaikį.
Vincai, pasidalinkite, kokia buvo Jūsų profesinio kelio pradžia ir kokiomis veiklomis užsiimate šiuo metu?
Viskas prasidėjo nuo Žurnalistikos bakalauro studijų, o po to studijavau Bibliotekų vadybą. Dirbau bibliotekose, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC), šiame projekte dirbau nuo pat centro įkūrimo, dalyvavau visame kūrimo ir įrengimo procese. Šiuo metu dirbu mokslo komunikacijos lauke, domiuosi mokslo periodika, leidyba, taip pat skaitymo aspektu, knygų piratavimu, neetišku knygų naudojimusi. Dar mane domina literatūros, kaip duomenų rinkinio, panaudojimas. Nes į literatūrą dažnai žiūrima iš vertybinės perspektyvos, o man įdomu, kaip tas duomenų rinkinys yra panaudojamas. Vienas iš panaudojimo būdų gali būti socialinis, tai gali padėti identifikuoti, kokios įtampos kils ateityje. Pavyzdžiui, karą Ukrainoje buvo galima nuspėti, daug kas kalbėjo, kad karas neišvengiamas, nes įtampos kaupėsi, tai literatūra viena iš tų sričių, kurios gali užčiuopti šiuos dalykus.
Dirbate su periodikos leidyba, su kokiais iššūkiais susiduriate šioje sferoje?
Mokslo periodika iš esmės yra vien tik elektroninė. Mūsų periodika yra visu 100 proc. elektroninė, kuri kartais turi spausdintą versiją, kai tuo tarpu knygos visada yra 100 proc. spausdintos ir kartais turi elektroninę versiją. Darbas patogus, nes gali dirbti iš kur tik nori, galima sakyti darbo vieta labai lanksti. Didžioji darbo dalis vyksta su įvairiomis sistemomis. Yra šiek tiek darbo su žmonėmis, bet pagrindinis darbas vyksta su sistemomis, programine įranga, bet darbas įdomus ir dinamiškas, nes viskas labai greitai keičiasi.
Viena iš Jūsų domėjimosi sričių, jau ir paminėjote pats, piratavimas. Ar populiarėjant skaitmeninei leidybai piratavimo skaičiai išaugo?
Yra pastebėta, kad piratinės knygos dažniausiai yra iš spausdintos knygos versijos, konvertuotos ir padarytos elektroninės knygos. Elektroninių knygų, kurios perkeltos ir pardavinėjamos piratinėse svetainėse, tikrai labai mažai dalis. Trumpai tariant – kai nėra pasiūlos, tada žmonės savo iniciatyva padaro, piratauja.
Kokius skaitmeninės leidybos privalumus išskirtumėte?
Vienas iš aspektų, kuris man įdomus, tai visuomenės įtrauktis. Kai mes turime elektronines versijas, jos turi būti paruoštos taip, kad tiktų visai visuomenei, o ne tik tiems, kurie gerai mato ir gali perskaityti. Elektroninės knygos turi būti prieinamos tiek turintiems disleksijos sutrikimą, tiek silpnaregiams, akliesiems, motorikos sutrikimų turintiems žmonėms. Šiuo atveju pas mus maždaug 85 proc. naujai publikuotų knygų yra tik spausdintos formos ir tik 15 proc. elektroninio formato. Ką tai reiškia? Jog mes turime apie pusę milijono žmonių Lietuvoje, kurie negali skaityti arba jiems labai nepatogu skaityti spausdintą tekstą. Tai jie išstumiami iš visuomenės, nes didžioji dalis informacijos jiems neprieinama. Tai tiesiog nėra įtraukties. Dėl šio socialinės įtraukties aspekto man įdomi ši sritis, skaitmeninė leidyba ir tai, kad mes galime visą visuomenę įtraukti ir tai padaryti gana nebrangiai.
Kalbantis jaučiasi, jog Jūs į elektroninę leidybą žiūrite labai pozityviai, bet mūsų visuomenė labai įsitraukusi į įvairių technologijų naudojimą, kalbant apie vaikus nuolat pabrėžiamas ekranų laiko ribojimas, ar elektroninė leidyba nesukuria ir tam tikrų problemų?
Kiekvienam dalykui turi būti atskiras įrenginys. Televiziją žiūrėti geriausia ne telefone, o normaliame, dideliame ekrane. Taip pat ir su elektroninėmis knygomis – jos turėtų būti skaitomos knygų skaityklėse arba planšetiniuose kompiuteriuose, kuriuose naudojamos rašalo technologijos. Knygą skaitant tokiame įrenginyje, nekenkiama akims, nes ekranas nešviečia ir nėra kitų distrakcijų. Šiuo klausimu reikia šviesti visuomenę ir aiškinti, kam skirti specialūs įrenginiai.
Universitete dirbate su studentais, ko juos mokote ir kokias žinias siekiate perduoti?
Kartu su prof. dr. Rimvydu Laužiku dėstome Skaitmeninės kultūros kursą, tai pasirenkamasis dalykas, kurį gali rinktis studentai iš įvairių fakultetų bei įvairių kursų. Tai reiškia, kad paskaitose dalyvauja ir pirmakursiai, ir ketvirtakursiai, ir matematikai, ir istorikai, ir komunikacijos fakulteto studentai. Kodėl šis kursas labai įdomus ir kartu iššūkis, nes viskas labai greitai keičiasi. Na įsivaizduokite, gali pasirengti teoriją ir daug metų dėstyti, bet čia to padaryti neišeina, nes čia TikTok’as atsirado, kiti socialiniai tinklai ir kiekvieną kartą vis kažko naujo atsiranda, tai tu neišvengiamai turi tai aptarinėti. Tai iššūkį keliantis dalykas, bet kartu ir labai įdomus.
Kaip Jums sekasi ruoštis užsiėmimams su studentais, kai Jūsų domėjimosi sritis taip sparčiai kinta?
Kas skiriasi šiame kurse, kad mes kiekvieną savaitę aptarinėjame šio sektoriaus naujienas. Skiriame 10-15 minučių aptarimui, kas įvyko šią savaitę. Aš tą akcentuoju: ne mėnesį, bet šią savaitę. Nes kiekvieną savaitę kažkas įvyksta. Pavyzdžiui, skiria baudą tinklaraštininkui už tai, kad prisiima žiniasklaidos vaidmenį, bet nenori prisiimti žiniasklaidos atsakomybės. Galbūt didžiosios technologijų kompanijos atleidžia dešimtis tūkstančių darbuotojų ir pan. Kiekvieną savaitę mes galime rasti kažką naujo ir įdomaus. Tai ši dalis ir man pačiam labai naudinga, nes padeda susidėlioti bendrą įvykių vaizdą.
Kaip manote, ar technologijų vystymasis skatina jaunimą, studentus daugiau skaityti?
Kai studentų paklausiu, kas iš jūsų skaitote knygas, jei auditorijoje sėdi keliasdešimt žmonių, labai gerai, jei pakyla kelios rankos. Skaitymas studentiško amžiaus žmonių grupėje yra ženkliai sumažėjęs ir mes Lietuvoje neturim tyrimų, bet būtų įdomu tai patyrinėti. Vokietijos kolegos pasakojo, kad pas juos ženkliai sumažėjęs skaitymas 16-29 metų amžiaus grupėje. Ir jie baiminasi, kad šie žmonės nebeskaitys ir kai bus vyresni. O viena pagrindinių neskaitymo priežasčių – laiko trūkumas. Kai jaunimas praleidžia TikTok‘e keletą valandų per dieną, tai natūralu, kad atrodo, jog laiko kitiems dalykams nelieka.
Socialiniai tinklai išeikvoja daug laiko, tačiau juose gausu įvairaus turinio, kuris taip pat gali būti naudingas?
Faktas tas, kad žmonės daug skaito socialiniuose tinkluose, tik atskirus, pavienius tekstus. Bet TikTok‘as atnešė labai didelį pokytį, įvyko perėjimas nuo tekstinės informacijos prie vaizdinės. Šis pokytis yra gana svarbus. Nes mūsų visuomenė iki šiol buvo tekstinė ir dažniausiai informaciją gaudavo tekstu, o dabar pereiname prie vaizdų, iliustracijų, vaizdo ir garso formato. Dar įdomi tokia tendencija, kad TikTok‘o vartotojai, jaunimas jį laiko vieninteliu informacijos šaltiniu sužinoti, kas vyksta pasaulyje. Mes diskutuojame šiuo klausimu su studentais ir jie patvirtina, kad taip jie sužino apie pasaulį, ir jų požiūriu, tai yra geras informacijos šaltinis.
Bet į socialinius tinklus mes kiekvienas galime talpinti tokį turinį, kokį norime, ar tai nėra terpė sklisti propagandai, melagienoms?
Kai gauname tekstinę informaciją, mes ją gauname lėtesniu tempu, todėl mes galime labiau kritiškai ją apmąstyti, įvertinti ir patikrinti. O kai turime TikTok‘o variantą, mes turime problemą, nes tai yra sudėtinga ekosistema išeiti ir patikrinti informaciją. Tad taip, tai palankesnė aplinka klaidinančiai informacijai sklisti. Bet problema dar ir ta, kad žmonės galvoja, jog yra labai kritiški ir gali kritiškai atsirinkti. Dauguma taip galvoja, bet praktika rodo, kad tai labai toli nuo realybės. Atpažinti ir identifikuoti klaidinančius dalykus yra daug sudėtingiau nei mums atrodo.
Susipažinome su Jūsų moksline veikla, profesiniais interesais. Koks žmogus esate išėjus iš Universiteto, leidyklos ribų, ką mėgstate veikti?
Padedu žmonai gėles auginti, mes turime nemažai augalų, nemažai ir veiklų atsiranda. Ne tik veją nušienauti, bet reikia ir augalus pasodinti, prižiūrėti, domėtis, kaip teisingai tą daryt. Vis darome eksperimentus, kaip užauginti augalus. Mėgstu tą mokslinį kampą pritaikyti net tokiame dalyke, kaip sodininkystė. Man įdomu detaliau domėtis pušaitės pasodinimu. Kaip daugelis žmonių tai darytų? Išsikastų duobę, įdėtų pušaitę, patręštų ir viskas. Tuo tarpu aš perskaitau daug įvairių šaltinių, susikonspektuoju, kaip reikia viską teisingai daryti. Kai pradedi gilintis – net ir tas vienas augalas reikalauja begalybės laiko.
Dar su šeima mėgstame dalyvauti orientacinėse varžybose. Vilniuje sudėlioja taškus ir tu turi juos surasti, sužymėti, orientacinėse – tu ne šiaip bėgi, nes tiesiog bėgioti man nepatinka, o turi topografinį žemėlapį, kompasą ir turi naviguoti aplinkoje, kurioje nėra jokių žmogaus sukurtų ženklų. Taip pat esam parašę keletą knygelių vaikams, visai neblogai pavyko ir patiko, bet šiai veiklai neatrandame laiko. Taip pat su dukra skaitome knygas.
Iš to, ką pasakojate apie sodininkystę, galima susidaryti vaizdą, jog nemėgstate eksperimentuoti, Jums svarbus teorinis pagrindimas?
Man atrodo, čia jau yra problema visų, kas užsiima tyrimais, nes persiduoda mąstymas, kaip tu mąstai dirbdamas su projektais, tai perkeli ir į buitinius veiksmus. Iš tiesų norisi dalykus perkelti iš mokslo į praktiką. Todėl norėdamas įgyti teorinių žinių, kaip sodininkystės darbus atlikti geriau, mokiausi ir įgijau klasikinio ir ekologinio ūkininkavimo atestatus.
Ar esate patenkintas šiame kelyje, kuriame esate?
Man patinka įvairovė, nes dirbu praktinėje srityje, bet tas praktines žinias galiu patikrinti teoriškai ir atvirkščiai. Tai labai gera dermė. Būtų liūdna dirbti vien tik praktinį darbą, būtų nuobodu, o čia yra labai gera sinergija, kad galiu gilintis ir tam yra geros sąlygos.