Lietuvos Respublikos prezidento vyriausioji patarėja / Žurnalistika ; Komunikacijos mokslai
Kodėl nusprendėte studijuoti būtent Komunikacijos fakultete?
Norėjau būti žurnaliste. Labai. O žurnalistiką studijuoti buvo įmanoma vienintelėje vietoje Lietuvoje – VU. Norinčiųjų studijuoti Maironio gatvėje su vaizdu į Onos bažnyčią buvo labai daug. Priimdavo tik 30 studentų. Iš visos Lietuvos su straipsnių iškarpomis iš vietinių laikraščių arba rekomendacijomis iš sostinės žiniasklaidos priemonių plūdo abiturientai ir jau patyrę žurnalistai (sklandė legendos, kad buvo tokių, kurie bandė įstoti 5-7 metus iš eilės). Tai buvo ir mano didelė svajonė. O kuo svajonė didesnė – tuo daugiau ugnies, energijos mes turime jos siekti. Tai tokie ugningi bei ryžtingi ir sustojom. Mūsų žurnalistų kursas buvo fantastiškas – iki šiol bendraujam ir draugaujam.
Magistro laipsnį gavau jau dirbdama tarptautinėje kompanijoje komunikacijos vadove. Atsimenu, kad profesine prasme buvo labai įdomu – tai ką sužinodavau, galėdavau iš karto įgyvendinti realybėje, pamatuoti, kas veikia, ką reikia tobulinti, keisti, gal net atsisakyti. Tikiu mokymusi visą gyvenimą. Ir dar tikiu tuo, kad gerai, kai nei teorija, nei praktika po vieną nevaikšto. Mano manymu tobulas modelis, kai teorines žinias iš karto gali pamatuoti realybėje. Daug įdomybių pamatai, susiformuoja realus suvokimas, kaip iš tiesų viskas toje komunikacijoje veikia.
Ar turite kokių nors atmintin įsirėžusių prisiminimų iš universiteto laikų?
Labai smagūs prisiminimai iš studijų laikų. Buvom aktyvūs jaunieji žurnalistai. Saulėtekio bendrabutyje kildavo daug idėjų. Viena jų – le Žudi. Sugalvojom, kad reikia nukopijuoti, kaip plačiai savo dienas švenčia fizikai ir panašiai švęsti žurnalistikos studentų dieną. Sugalvojom šventei pavadinimą (iki šiol kikenu prisiminus, ką jis iš tikrųjų reiškia) – le Žudi, kiek girdėjau ir dabar minima plačiai. Tada sukūrėme proginę dainą (prisimenu visus žodžius ir melodiją, kažkada dar bandėme dainuoti su kurso draugais), sukurpėme sienlaikraštį, sutvarkėme apleistą kiemelį. O tuomet su dėstytojais šventėme laisvo žodžio dieną. Iš rėmėjų gavome didžiulį varškės sūrį ir alaus bačkutę...
Koks buvo pirmasis Jūsų darbas apskritai ir koks buvo pirmasis darbas baigus studijas?
Gyvenau Druskininkuose, rašyti straipsnius vietiniame savaitraštyje „Druskonis“ pradėjau dar būdama mokine. Atsimenu ir pirmo honoraro dydį – 10 litų. Atrodo, tada su drauge prisipirkom saldainių J Studijų metu labai anksti pradėjau dirbti. Pirmame kurse rašiau straipsnius, antrame – jau dirbau televizijoje. Darbas buvo tiesiogiai susijęs su studijomis. Dieną mokaisi pas šviesios atminties S. Valiulį apie televiziją – vakare jau darai reportažus LNK TV žinioms.
Vėliau pradėjau domėtis viešaisiais ryšiais, komunikacija plačiąja prasme. Tuomet vėl tas pats modelis. Kai studijavau Tarptautinę komunikaciją, jau dirbau komunikacijos vadove. Vėlgi – naujausios žinios keliavo tiesiai į praktiką ir nugulė magistriniame darbe apie strateginę komunikaciją verslo organizacijose.
Ar Komunikacijos fakultetas, turėjo įtakos Jūsų, kaip asmenybės, formavimuisi? Ir ar žinios, įgūdžiai, įgyti universitete, pravertė darbe?
Ne fakultetai, ne sienos ar studijų pavadinimai daro didžiausią įtaką. O žmonės, kuriuos ten sutinki. Komunikacijos žmonės – ir dėstytojai, ir studentai – visada buvo labai spalvoti, labai įdomūs, pilni idėjų. Skirtingi, bet apie tą patį – apie žodį, jo galią. Man labai pasisekė, kad juos sutikau šiame fakultete.
Papasakokite, kaip atrodo Jūsų darbo diena? Gal galite įvardyti iššūkius, su kuriais šiomis dienomis dažniausiai tenka susidurti darbe?
Neseniai prie komandos pakvietė prisijungti LR Prezidentas Gitanas Nausėda. Esu Vyriausioji patarėja komunikacijai ir komunikacijos grupės vadovė. Iššūkių – kiekvieną dieną, vakarą ir net savaitgalį. Apie tai galima pasakoti labai ilgai arba pasakyti trumpai drūtai – na, tikrai nuobodulys negresia.
Kas Jums svarbiausia Jūsų darbe ir kuri darbo dalis patinka labiausiai?
Skirtingais gyvenimo etapais man buvo svarbūs skirtingi dalykai. Eidama į televiziją troškau vieno – tiesiog ten dirbti, įgyti patirties. Nei atlyginimas, nei darbo sąlygos tuomet labai nerūpėjo. Vėliau – kiti dalykai tapdavo svarbesni. Dabar manau, kad svarbiausia – suprantanti komanda, pasitikėjimas vieniems kitais, bendras tikslas ir vertybės. Ir dar – dirbti turi būti smagu :)
Ar turite konkrečių tikslų savo darbe?
Man būtų sunku įsivaizduoti, kaip galima dirbti be tikslo. Mano darbo tikslas – kaip ir mūsų Prezidento – Lietuvos gerovė. O po juo – dar daug tikslų tikslelių išsiskirsto kasdienybėje. Komunikacijos pagalba prisidėti prie socialinės nelygybės mažinimo, neįgaliųjų gerovės, Žalios Lietuvos, inovacijų skatinimo ir dar daug kitų krypčių. Tačiau ne tik tikslo įgyvendinimas turėtų skatinti judėti į priekį. Dar turime rasti prasmę. Ir tai net svarbiau, nei įgyvendinti užsibrėžtus planus ar užsipildyti tikslų lenteles. Tikiu, kad kai matai prasmę ir darbai dirbasi kitaip. Lengviau ir smagiau.
Remiantis savo studijų patirtimi, ką patartumėte/palinkėtumėte dabartiniams savo studijų programos studentams ar visiems studentams apskritai?
Studijuoti ir studentauti! Na tikrai, tai labai įdomūs metai, į jokius kitus metus nepanašūs. Išnaudokite juos pilnai! Siurbkite kaip kempinės žinias, dirbkite arba savanoriaukite, bendraukite, draugaukite, švęskite. Tai fantastiškas metas, kai laiko ir entuziazmo viskam užtenka. Tai laikas, kuris tikrai lems tolimesnį jūsų gyvenimą, pripildys jį žiniomis, patirtimis, draugais ir spalvotais prisiminimais. Mėgaukitės!