LRT televizijos ir radijo laidų vedėja, žurnalistė / Analitinė žurnalistika
Kada apsisprendėte studijuoti žurnalistiką: ar tai buvo jau vaikystės svajonė, ar sprendimą priėmėte vėliau?
Šiandien galvoju, kad studijuoti žurnalistiką buvo pats natūraliausias kelias po baigtų fortepijono atlikimo meno studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Vaikystėje svajojau būti pianiste, o įkvėpimas, ko gero, atėjo klausantis grojančios kaimynės ir lankant klasikinės muzikos koncertus, į kuriuos nusivesdavo tėvai. Darželyje, atsimenu, negalėdavau atplėšti akių nuo muzikos mokytojos pirštų, lakstančių pianino klaviatūra. Taigi paprašiau mamos užrašyti mane į muzikos mokyklą. Tada tėvams teko nupirkti ir į aštuntą aukštą užnešti pianiną. O baigusi septynmetę muzikos mokyklą „Lyra“, žinojau, kad muzika yra mano kraujyje, be jos gyventi būtų nemiela. Taigi tęsti muzikės kelią nusprendžiau Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Po jos – bakalauro studijos LMTA. Atrodo, ką bendro tai turi su žurnalistika?
Nuo mažens daugelis dalykų man buvo įdomūs, stengiausi į save sugerti kuo daugiau informacijos. Esminis lūžis įvyko bakalauro studijų metu, kai suvokiau: meluočiau sau tvirtindama, kad skambindama fortepijonu galiu save pilnai realizuoti. Pianistės gyvenimas – ne man. Taigi jau paskutiniais bakalauro studijų metais ėmiau svarstyti: o kas toliau?
Žinojau, kad noriu likti kultūros srityje, analizuoti joje vykstančius reiškinius, dalintis tuo su kitais. Kaip tik tuo svarstymo metu pastebėjau naują magistro studijų programą Vilniaus universitete – Analitinę žurnalistiką. Gilinamosios kryptys buvo dvi: politika ir ekonomika arba kultūra ir menas. Nesunku atspėti, kas tuomet tapo mano tikslu. Ir nors baiminausi, kad įstoti ir mokytis visai kitokioje aukštojoje mokykloje bus labai sudėtinga, džiaugiuosi, kad ilgai nesvarsčiusi priėmiau sprendimą bandyti.
Ar turite kokių nors atmintin įsirėžusių prisiminimų iš universiteto laikų?
Pirmiausia paminėčiau asmenybes, su kuriomis teko laimė susitikti. Kalbu apie kai kuriuos ypatingus dėstytojus, kurie paskatino domėtis, gilintis ir ieškoti daugiau. Su jais mielai pasikalbame susitikę įvairiuose renginiuose ar tiesiog prasilenkdami gatvėje. Būta ir linksmų nutikimų: nuo pirmąkart gyvenime pramiegoto egzamino – iki paskaitos, kuriai užsitęsus, likome užrakinti pastate ir namo ropštėmės per langą ;)
Koks buvo pirmasis Jūsų darbas ir koks buvo pirmasis darbas baigus žurnalistikos studijas?
Pats PATS pirmas darbas – muzikos srityje: vaikystėje vasaromis su sese ir pusbroliu stabdydavome vestuvininkų automobilius, kad gautume saldainių. Man tekdavo dainuoti, o sesė ir pusbrolis susirinkdavo saldainius. Taip užsidirbdavom saldainių visam savaitgaliui ;) O visi vėlesni darbai – susiję su studijomis ir veikla, kurią mėgstu: teko pabūti ir fortepijono mokytoja, ir rašyti į keletą leidinių muzikine tematika, ir pavertėjauti.
Pradėjus studijuoti žurnalistiką, kol dar atlikinėjau vasaros praktiką LRT.lt portale, gavau pasiūlymą išmėginti jėgas „LRT Klasikos“ radijuje ir „LRT Kultūros“ (dabar – „LRT Plius“) kanalo laidoje „Visu garsu“. Nuo tada viskas gerokai įsibėgėjo: buvau pakviesta vesti Nacionalinę „Eurovizijos“ atranką, projektą „Dainuoju Lietuvą“, atsirado daugiau „LRT Klasikos“ ir „LRT Radijo“ laidų. Taigi po žurnalistikos studijų, o tiksliau, joms nesibaigus, pradėjau dirbti LRT.
Ar Komunikacijos fakultetas, studijos turėjo įtakos Jūsų, kaip asmenybės, formavimuisi? Ir ar žinios, įgūdžiai iš universiteto pravertė darbe?
Ko gero, kiekvienos dienos iššūkiai, sutinkami žmonės ir iškylantys klausimai mus vienaip ar kitaip formuoja. Kalbant apie studijas – be jokios abejonės, praverčia viskas, ką sugebame pastebėti ir pritaikyti veikloje: tiek teigiami, tiek neigiami dalykai. O žinios praverčia visada, todėl ir universitete įgytos žinios – tiek žurnalistikos, tiek kultūros ir meno disciplinų paskaitose, pasitarnavo ir vis dar pasitarnauja kasdieniame darbe.
Papasakokite kaip atrodo Jūsų darbo diena.
Nupasakoti darbo dieną gana sudėtinga – kiekviena diena skiriasi viena nuo kitos. Dirbu ir radijuje, ir televizijoje, ruošiu nemažai laidų, todėl kasdien nuo ankstyvo ryto pirmiausia skaitau kultūros pasaulio naujienas, vėliau arba prasideda temų derinimas ir pašnekovų paieškos, arba interviu įrašai, montažas. Dažnai pas pašnekovus lekiu pati – taip būna patogiau ir jiems, ir man, nes nereikia laukti, kada pašnekovai ras laiko, ir nukelti svarbių pokalbių ateičiai.
Taip pat darbo dienos metu tenka perklausyti labai daug įvairios muzikos įrašų, kuriuos naudoju laidoms ar grojaraščiams. Kartais juokauju: jei kiti muzikos klausosi laisvalaikiu, tai aš jos galiu klausytis kasdien darbo metu J Žinoma, tas klausymasis visai kitoks, čia įsijungia ir profesionalus interpretacijos girdėjimas, ir muzikos atrankos vienai ar kitai laidai kriterijai.
Priklausomai nuo savaitės dienos, ruošiuosi radijo arba televizijos eteriui. Tiesą sakant, savaitėje nėra dienos, kuri praeitų be tiesioginio eterio. Taigi, kai tai radijo laida – dirbu su garso įrašais, muzika ir keliauju į radijo studiją, sėdu prie mikrofono ir neriu į laidą. Kai ruošiuosi televizijos eteriui, tyrinėju temas, redaguoju tekstus, skaitau apie pašnekovą, ruošiu klausimus. Tada, žinoma, keliauju į rūbinę, grimą ir – į studiją. Kartais radijo eterį keičia eteris televizijoje. Darbą tiesioginiame eteryje palyginčiau su koncertu, kurių teko groti nemažai: turi būti čia ir dabar, maksimaliai susikoncentruoti, bet svarbu nusiteikti ir improvizacijos galimybei. Tokia darbo dinamika man labai patinka.
Ką patartumėte dabartiniams žurnalistikos studentams, remdamasi savo studijų patirtimi?
Patarinėti nelabai mėgstu. Gal labiau palinkėčiau: pirmiausia klausytis vidinio balso ir nebijoti bandyti savęs tose veiklose, kurios traukia ir kuriomis domitės. Taip pat linkiu nenuvertinti žinių, kurios šiuo metu gali pasirodyti nereikalingos – kada nors jos vis tiek pravers. Dar linkiu stebėti kolegų darbą ir nebijoti klausti jų patarimo, mokymasis iš patyrusių vilkų – į naudą: net jei jų patarimai atrodys pernelyg sudėtingi, mesti sau iššūkį tikrai verta. Taip pat linkiu nuolat tikrinti informaciją, net kai atrodo, kad viską tikrai atidžiai patikrinote. Ir galiausiai palinkėsiu nesikrimsti, jei kas nors nepavyksta. Turbūt jau girdėjote frazę: „Nėra to blogo, kas neišeitų į eterį“ – klysti žmogiška, bet svarbiausia, kad klaidos padėtų tobulėti.