VU Komunikacijos fakulteto dėstytojas, LRT Radijo žurnalistas ir laidų vedėjas / Žurnalistika; Analitinė žurnalistika
Kodėl ir kada nusprendėte studijuoti būtent žurnalistiką? Gal tai buvo jau vaikystės svajonė?
Nuo pat mažų dienų norėjau turėti galimybę padėti kitiems žmonėms, ypač tiems, kurie gyvena sunkiau, turi problemų. Taip pat labai norėjau turėti galimybę aiškiai įvardyti mūsų visuomenės skaudulius ir juos iškelti į viešumą tam, kad paskatinčiau tą visuomenę mąstyti. Studijuoti žurnalistiką ir būti žurnalistu apsisprendžiau jau būdamas aštuntoje klasėje, kai mama, mums plaunant indus ir kalbantis, paklausė, kuo norėčiau būti. Svarstėme aktoriaus, teisininko profesijas, bet apsistojome ties žurnalistika. Žiūrint iš šiandienos perspektyvos, drąsiai galiu pasakyti, kad pasirinkimas buvo teisingas. Gyvenu ir kaifuoju, galėdamas ginti viešąjį interesą, tarnauti visuomenei, šviesti ją ir pats šviestis. Ir aš tikrai nesakyčiau, kad čia buvo ar yra mano svajonė. Ne, jokia čia ne svajonė. Turime suprasti, kad gyvenimas suteikia daug galimybių, tad reikia tiesiog apsispręsti, ko norime, labai sunkiai, daug ir iš visos širdies dirbti. Tuomet tai ir gausime.
Ar turite kokių nors atmintin įsirėžusių prisiminimų iš universiteto laikų?
Jeigu kas nors šiandien man suteiktų galimybę grįžti į pirmą kursą, vėl iš naujo studijuoti ir gyventi tą nerūpestingą studentišką gyvenimą, sutikčiau net nedvejodamas. Studijų metai turbūt buvo patys geriausi. Man patikdavo mokytis, ypač tuos dalykus, kurie atrodydavo prasmingi. Tačiau geriausia, ką davė universitetas, tai gyvenimišką patirtį ir žmones. Ypač bendrakursius, kurie buvo neįtikėtinai žingeidūs, motyvuoti, mąstantys ir apsišvietę. Mokytis kartu ir būti kartu su šiais žmonėmis buvo neįkainojama vertybė. O šiaip paradoksas tas, kad niekada gyvenime nebūčiau pagalvojęs, jog galėčiau dirbti radijuje. Tačiau būtent studijų metais aplinkybės taip susidėliojo, jog pakliuvau į radijo grupę pas nuostabiąją dėstytoją, dabartinę kolegę LRT Radijuje Giedrę Čiužaitę. Ji mus užkrėtė iki pat šių dienų liepsnojančia aistringa meile radijui.
Koks buvo pirmasis Jūsų darbas apskritai ir koks buvo pirmasis darbas baigus žurnalistikos studijas?
Mano pirmasis darbas buvo Joniškio rajono laikraštyje „Joniškio dienos“. Su juo bendradarbiauti pradėjau dar tuomet, kai man buvo 17 metų ir kai dar mokiausi mokykloje. Šio laikraščio įkūrėja ir redaktorė Birutė Kybartienė – puiki žurnalistė, kuri man tvirtus žurnalistikos pagrindus paklojo dar net nepradėjus studijuoti žurnalistikos. Radijas į mano gyvenimą įžengė po antro kurso, kai praktiką atlikau LRT Radijuje. Reikėjo tik mėnesį praktikuotis, o aš praktikavausi du. Ir dirbau nuo ryto iki vakaro, neskaičiuodamas nei laiko, nei jėgų. Po to pagal mainų programą pusmečiui išvykau mokytis į Suomiją. Vos tik grįžau, iškart nulėkiau į radiją ir pasisiūliau dirbti be jokio atlygio. Aš tiesiog labai norėjau, juo labiau, kad daug kas ir sekėsi visai neblogai. Taigi, nuo tų dienų kaip dirbu, taip ir dirbu. Jau beveik dešimt metų.
Ar Komunikacijos fakultetas, studijos turėjo įtakos Jūsų, kaip asmenybės, susiformavimui? Ar universitete įgytos žinios, įgūdžiai praverčia darbe?
Pasakysiu – taip. Didžiausią įtaką mano asmenybės formavimuisi, tobulėjimui ir karjerai padarė žmonės, kuriuos sutikau Komunikacijos fakultete ir už jo ribų. Jeigu vien tik lankysi paskaitas ir atliksi užduotis, nieko nebus. Geru žurnalistu netapsi. Tam reikia daugiau – pirmiausia noro, sugebėjimo bendrauti su žmonėmis, mąstyti kritiškai, daryti daugiau negu iš tavęs reikalauja kolegos ar vadovai ir tiesiog trokšti ginti viešąjį interesą. Joks universitetas šių dalykų neišmokys. Visa tai turi išsiugdyti pats.
Papasakokite, kaip atrodo Jūsų darbo diena?
Mano darbo diena atrodo visaip. Mano pagrindinis darbas – žinių rengimas ir jų skaitymas eteryje. LRT Radijuje dirbame pamainomis, taigi būna dienų, kai tenka dirbti anksti ryte, vėlai vakare ar net naktį. Darbas žiniose man labai patinka, nes dirbdamas šį darbą esu priverstas domėtis viskuo – nuo Baisogalos miestelio kasdienybės iki karinio konflikto Sirijoje peripetijų ar Vatikano diplomatinių bei dvasinių aktualijų. Tačiau, žinoma, man to negana. Reikia gi daugiau. Taigi po žinių ar prieš žinias kiekvieną penktadienį rengiu ir vedu dviejų valandų trukmės tiesioginę radijo laidą. Labai džiaugiuosi, kad LRT vadovai suteikia absoliučią laisvę, taigi darau, ką tik noriu ir kas tuo metu man atrodo svarbu bei įdomu klausytojams. Vieną penktadienį galiu transliuoti iš tos pačios Baisogalos, kitą – tiesiogiai transliuoti iš kirpyklos ir kalbinti žmones, kuriuos tuo metu kerpa, o dar kitą – parvežti istoriją klausytojams apie, pvz., moterį, kuri gyvenamąjį vagonėlį pavertė svajonių namu. Laisvė kurti ir technologinės galimybės šiandien yra didžiulės, taigi tik spėk suktis. O smagiausia, kai po laidos parašo ar paskambina klausytojai, kurie padėkoja už laidą ir pasako maždaug taip: „Ačiū, mielas Edvardai. Penktadieniais pasidarau kavos, atsisėdu prie radijo ir klausau. Vis nustebinat. Ir taip įdomu“.
Remiantis savo studijų patirtimi, ką patartumėte dabartiniams žurnalistikos studentams?
Kaskart, kai radijo auditorijoje Komunikacijos fakultete pirmąkart susitinku su savo studentais, paklausiu – jie čia studijuoja šiaip sau ar jie nori būti žurnalistais. Jeigu atsako, kad studijuoja šiaip sau, neriuosi iš kailio, jog šie jauni žmonės pamiltų žurnalistiką ir būtent radiją. Jeigu atsako, kad iš tiesų nori būti žurnalistais, neriuosi iš kailio, jog jiems ir padėčiau jais tapti – dalijuosi patarimais, kurių jau šiek tiek esu prikaupęs per savo darbo patirtį. Jei reikia, padedu ir reportažus padėlioti, kartais – ir sumontuoti. Man nesunku pasistengti ir labiau, jeigu matau, kad jaunam žmogui reikia mano pagalbos. Visi juk dirbame bendram tikslui. Šiais laikais didžiausia problema ta, kad jauni žmonės dažnai nežino, ko nori iš studijų ir iš gyvenimo apskritai. Jie lyg nori visko vienu metu, bet išeina taip, kad išvis nelabai ką gauna. Arba gauna labai nedaug. Taigi, aš patarčiau jauniems žmonėms pirmiausia ramiai atsisėsti ir apsispręsti ar jie nori būti eiliniai „kažkas“, ar jie nori būti savo srities profesionalai, kurti išskirtinį turinį, juo padėti žmonėms, džiuginti juos ir daryti įtaką visuomenei. Jeigu taip, pirmyn. Jeigu ne, lai dar ramiai pasėdi. Anksčiau ar vėliau ateis ta diena, kai viskas nušvis ir sprendimas bus. Ir dar patarčiau į studijas žiūrėti ne kaip į kažkokį svarbų gyvenimo etapą, kurį reikia nugyventi labai disciplinuotai, o patarčiau žiūrėti kaip į priemonę tikslui pasiekti. Studijos dar niekam nepakenkė. Svarbu tik žinoti, kodėl studijuoji ir kur panaudosi tas įgytas žinias.