Prodiuseris ir TV laidų vedėjas / Žurnalistika
Kodėl nusprendėte studijuoti būtent Komunikacijos fakultete?
Dar mokydamasis mokykloje žinojau, kad noriu tapti žurnalistu. Taigi, kitokio pasirinkimo net neturėjau – žinojau, kad stosiu tik į Komunikacijos fakultetą.
Ar turite kokių nors į atmintį įsirėžusių prisiminimų iš universiteto laikų?
Mano studijų laikais Žurnalistikos institute dėstytojais dirbo Romas Sakadolskis ir Skirmantas Valiulis. Paskaitų lankomumas universitete nėra privalomas, tik seminarų, bet šių dviejų dėstytojų paskaitų niekada nepraleisdavau. Jų paskaitos buvo gyvenimiškos, ne iš vadovėlių. Tai profesiją pažinti padėjo daug geriau. Jų prisiminimai, papasakoti mums, manau, buvo gerokai vertingesni už teorines vadovėlių dalis. Taip pat niekada nepamiršiu tuometinio Komunikacijos fakulteto dekano Andriaus Vaišnio paskaitų ir seminarų. Tik jo dėka supratau žurnalisto, kaip Laisvosios profesijos paradoksą – šioje profesijoje yra labai svarbi drausmė
Koks buvo pirmasis Jūsų darbas apskritai ir koks buvo pirmasis darbas baigus studijas?
Dar studijų metu pradėjau dirbti prodiuserinėje kompanijoje „Be Tabu“ ir Ko, kurioje dirbu lig šiol. Na o pirmasis darbas apskritai buvo dar mokyklos laikais – vasarą esu dirbęs elektriku statybose 😊
Ar Komunikacijos fakultetas, turėjo įtakos Jūsų, kaip asmenybės, formavimuisi? Ar žinios, įgūdžiai, įgyti universitete, pravertė darbe?
Turbūt tai klausimas, į kurį turiu atsakyti mandagiai ir pagarbiai, bet pripažinsiu, kad ne fakultetas formuoja asmenybes, o ten dirbantys žmonės. Jų mano studijų metu buvo visokių. Buvo tokių, kurių metodai ir mokymas stipriai skyrėsi nuo realaus darbo televizijoje. Ir buvo tokių, kurių niekada neužmiršiu, kaip autoritetų, pavyzdžių. Studijų metu man buvo suteikta praktinių progų pakalbinti didžius žmones, atlikti pirmus interviu, šiek tiek pamatyti televizijos užkulisių ir už tai visuomet būsiu dėkingas.
Papasakokite, kaip atrodo Jūsų darbo diena? Gal galite įvardyti iššūkius, su kuriais šiomis dienomis dažniausiai tenka susidurti darbe?
Mano darbo diena paskutiniais metais yra fiziškai neaktyvi. Prodiusuoju laidą, taigi pačiam lakstyti su mikrofonu tenka labai retai (o to labai ilgiuosi). Visą gėrį ir įdomumą man suneša kiti žurnalistai. O aš jų emocijas bei surinktas istorijas išdėlioju ant lapo į reportažo scenarijų.
Iššūkiai pandemijos metu turbūt kaip ir visų – kartais dėl viruso negalim „išspausti“ maksimaliai gero rezultato – suserga ar izoliuojasi pašnekovas, tad tenka keisti planus, bet turime „važiuoti“ toliau.
Kas Jums svarbiausia Jūsų darbe?
Man svarbiausia jausti, kad žmonės į mūsų bendrą darbą žiūri su tokia pačia atsakomybe, jausti, kad jiems tai yra taip pat svarbu, kaip ir man. Mano darbe man labiausiai patinka atradimo džiaugsmas, kai kartu su komanda atrandam gerą, negirdėtą temą ir tas jaudulys laukiant, kaip ją pavyks įgyvendinti.
Kokių nuotykių, kurioziškų situacijų esate patyręs dirbdamas žurnalistu?
Nuotykių yra buvę daug. Kartą su operatoriumi įsifiltravome į Lietuvos socialdemokratų partijos Trijų Karalių šventę. Apsimetėme filmuotojais – grimuotoja buvo priklijavusi man ūsus, o atvarte turėjau įsisegęs rožę, kurioje buvo įtaisytas mikrofonas. Filmavome, kalbinome socialdemokratų partijos narius, kartu šventėme visą vakarą, kol galų gale kažkas iš partijos suprato, kad mes nesam jų samdyti šventės filmuotojai.
Taip pat gerai pamenu, kaip kartą filmavome Antaną Bosą jo pramogų komplekse, žvėrinčiuje, kuriame laisvai ganosi daugybė gyvūnų ir pamatėme briedę, vardu Meilė. Aš, Antanas Bosas ir operatorius priėjome prie briedės. Norėjome ją pamaitinti ir nufilmuoti gražių kadrų, bet Meilė dėl neaiškių priežasčių įniršo ir ėmė spardyti priekinėmis kojomis, bandyti pulti. A. Bosas šūktelėjo mums bėgti, o pats sakė ją užlaikysiąs. Mes su operatoriumi bėgome kiek įkabindami, atsisukus pažiūrėti, kur liko A. Bosas pamačiau, kad jis už kelių žingsnių nuo manęs, skuodžia neatsilikdamas nuo mūsų. Buvo labai daug baimės. Bet viskas baigėsi laimingai – spėjome įšokt į visureigį ir išsigelbėjome.
Ar turite konkrečių tikslų savo darbe?
Svarbiausias mano tikslas darbe – kurti tokias laidas, kad jos žiūrovams sukeltų emocijas, kad jie sužinotų ką nors vertingo, kad būtų nustebinti, o gal galėtų pasakyti, jog patyrė gerą pramogą.
Remiantis savo studijų patirtimi, ką patartumėte/palinkėtumėte dabartiniams savo studijų programos studentams?
Žiniasklaida, naujienų sklaida – labai greitai keičiasi. Visos medijos rūšys šiais laikais turi mokėti prisitaikyti. Todėl nenustebkit, kad pasibaigus mokslams ateisit į visiškai kitokią darbinę aplinką, nei kad ruošėtės. Todėl vien studijų nepakanka, visada reikia būti pačiame naujienų sraute 😊