Švietimo, mokslo ir sporto ministrės patarėjas / Žurnalistika
Kodėl nusprendėte studijuoti būtent Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete?
Sakyčiau, taip lėmė aplinkybės. Pirmoji mano specialybė buvo statybų inžinierius, tačiau kai gavau inžinieriaus diplomą, Lietuvoje, ką tik iškovojusioje Nepriklausomybę, statybos buvo sustojusios. Niekam nereikėjo nei statybininkų, nei inžinierių.
Tada pradėjau svarstyti apie kitas galimybes ir nuėjau dirbti į laikraštį, kuris ieškojo žurnalistų. Tad dar iki studijų jau pradėjau dirbti žurnalistinį darbą. Tuometinis mano redaktorius Alfredas Zdramys, taip pat baigęs žurnalistiką VU, man paaiškino, kad vien gebėjimo rašyti neužtenka, reikėtų ir šiek tiek žinių, supratimo apie žurnalistiką. Taip ir atsidūriau VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institute.
Ar turite kokių nors atmintin įsirėžusių prisiminimų iš universiteto laikų?
Jau pati pradžia buvo smagi. Iki šiol prisimenu, kaip ir kur pirmą kartą išvydau legendinį žurnalistą Romą Sakadolskį, kurį iki tol buvau girdėjęs tik per „Amerikos balso“ radiją. Sovietmečiu kartu su seneliu kaime vakarais klausydavome jo reportažų.
Atvažiavau laikyti stojamųjų egzaminų. Prieš pokalbį su priėmimo komisija nuėjau į tualetą. Ten apstulbau – mano vaikystės herojus taip pat čia, vien iš balso būčiau jį atpažinęs. R. Sakadolskiui tą ir pasakiau, kad nuo vaikystės girdėjau jo balsą, laukdavau reportažų. Sakiau, kad atvykau stoti į VU, bet neminėjau specialybės. Ir jau po kokių dešimties minučių vėl susitikome, tik jau priėmimo komisijoje. Šyptelėjome vienas kitam lyg seni pažįstami. Iš komisijos narių jis man daugiausia klausimų ir uždavė. Supratau, kad pokalbis sėkmingas, įstosiu į universitetą.
Pirmą kartą atvažiavęs į bendrabutį Saulėtekio gatvėje, negavau kambario dėl to, kad mano studento pažymėjime buvo supainioti vardas ir pavardė. Taip, tai man atsitinka dažnai. Nedavė ir knygų bibliotekoje. Teko prašyti padaryti naują studento pažymėjimą.
Ir žinoma, labiausiai įstrigo nuoširdus Žurnalistikos instituto dėstytojų elgesys su studentais, jų palaikymas, taip pat bendravimas su kitais žurnalistikos studentais.
Koks buvo pirmasis Jūsų darbas apskritai ir koks buvo pirmasis darbas baigus studijas?
Turbūt pirmasis darbas buvo pagalba močiutei skinti uogas kaime. Iki šiol prisimenu, kad labiausiai apsimokėjo skinti juoduosius serbentus. Kol dar mokiausi, teko ir statybose padirbėti, ir cukraus maišus nešioti. Norėjosi kuo anksčiau pačiam užsidirbti.
Kai pradėjau dirbti žurnalistu, labai greitai supratau, kad šis darbas man. Vėliau dirbau ir žurnalistu, ir komunikacijos srityje.
Ar Komunikacijos fakultetas turėjo įtakos Jūsų, kaip asmenybės, formavimuisi? Ir ar žinios, įgūdžiai, įgyti universitete, pravertė darbe?
Be abejonės, čia gautos žinios man pravertė. Išmokau, kur ir kaip ieškoti reikalingos informacijos. Gavus teorinius pradmenis, pats rašymas tapo visiškai kitoks. Apskritai suvokiau, kas yra žurnalistika, kokia jos istorija ir vaidmuo visuomenėje.
Papasakokite, kaip atrodo Jūsų darbo diena? Gal galite įvardyti iššūkius, su kuriais šiomis dienomis dažniausiai tenka susidurti darbe?
Šiuo metu dirbu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, ministrės patarėju – atstovu spaudai. Daug metų dirbau dienraščiuose, todėl prie didelio darbo tempo ir nuolatinės įtampos esu įpratęs. Daugiausia laiko užima bendravimas su žiniasklaida, atsakinėjimas į laiškus ir telefono skambučius, pranešimų spaudai rašymas ir redagavimas, spaudos konferencijų organizavimas. Nors dirbu valstybinėje įstaigoje, niekaip nepavyktų įsprausti save į darbo grafiką nuo 8 iki 17 val. Dirbu tiek, kiek reikia ir kada reikia. Darbo daug, ministrė Jurgita Šiugždinienė tikra darboholikė, tad esu įpratęs, kad darbo reikalus aptariame ir vėlai vakare, savaitgaliais.
Didžiausi iššūkiai? Kai per valandą paskambina penki žurnalistai, kuriems labai greitai reikia atsakymų į klausimus, į kuriuos niekas greitai nesugebės atsakyti.
Kas Jums svarbiausia Jūsų darbe?
Man bene svarbiausia, kad darbas keltų jaudulį ir matyčiau jame prasmę. Labai svarbu šalia esantys kolegos, ar jiems darbas taip pat yra daugiau nei pareiginių instrukcijų vykdymas. Turiu puikią, demokratišką ir įsiklausančią vadovę, kurios įspūdinga darbinė patirtis jaučiasi kiekviename žingsnyje, o tai be galo svarbu.
Ar turite konkrečių tikslų savo darbe?
Man pasisekė, nes pagrindinė darbo sritis – švietimas, todėl savaime ir mano užduotis tampa prasminga. Juk rūpinuosi, kad žinia apie pokyčius, naujienas, sprendimus šioje srityje laiku pasiektų visuomenę, ypač pedagogus, mokinių tėvus. Jei po kelerių metų daugiau vaikų turės galimybę mokytis gerose mokyklose, geriau pasirengti studijoms, manysiu, kad ir aš bent kruopelyte prie to prisidėjau. Be to, ir pats turiu galimybę tobulėti, kasdien vis labiau pasinerdamas į švietimo, mokslo pasaulio užkulisius.
Remiantis savo studijų patirtimi, ką patartumėte ar ko palinkėtumėte dabartiniams savo studijų programos studentams ar dar tik planuojantiems įstoti?
Jei patinka žurnalistika ar komunikacija – studijos Vilniaus universitete neabejotinai suteiks jums ilgalaikės naudos. Jei esate smalsūs, kūrybingi, bendraujantys – žurnalistikos ar komunikacijos studijos jums patiks ir ateityje pravers. Tačiau jei svajojate apie darbą be streso su iš anksto nustatytomis darbo valandomis – šių studijų nesirinkite.