Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento Kultūrinės diplomatijos skyriaus vyriausioji specialistė / Ryšiai su visuomene
Kodėl nusprendėte studijuoti būtent Komunikacijos fakultete?
Dar studijuodama Politikos mokslus Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete ir ieškodama daugiau polėkio nei jo galėjau įžiūrėti politinėje filosofijoje ir istorijoje, trečiame bakalauro studijų kurse pasirinkau ryšius su visuomene, kaip papildomą vieno semestro dalyką. Labai gerai pamenu, kaip nuėjau į pirmą paskaitą, paklausiau kurso pristatymo ir mintyse pasakiau sau: „Mano magistro studijos bus Ryšiai su visuomene“. Kaip tariau, taip ir padariau (žemaitiškas būdas). Greitai susiradau, kur tokia studijų programa siūloma ir netgi vieną pažįstamą merginą, kuri jau studijavo. Pamenu, mūsų pokalbio metu, ji mane patikino, kad aš galiu bandyti stoti, tačiau šansų neturiu, nes studijos populiarios ir pirmenybė teikiama turintiems Komunikacijos mokslų bakalaurą. Ji sakė tiesą, bet aš jos tiesa nepatikėjau – buvau tikra, kad tai mano vieta ir aš ten būsiu. Tik gavusi patvirtinimą iš Vilniaus universiteto, kad esu priimta ir pradėjusi studijuoti sužinojau, kad būtent tais metais stojamųjų egzaminų skaičiuoklė buvo pakeista taip, kad į priimamųjų kvotą galėtų patekti daugiau įvairias kitas kvalifikacijas įgijusių studentų. Taip ir susirinko mūsų spalvinga komunikacijos mylėtojų puokštė, kurioje buvo studijavusių ekonomiką, socialinį darbą, marketingą ir panašiai.
Ar turite kokių nors atmintin įsirėžusių prisiminimų iš universiteto laikų?
Kai prisimenu studijas, visada prisimenu ir didžiulį kontrastą tarp šalto ir nykaus Komunikacijos fakulteto pastato ir šiltų, labai įdomių, žinias mums bandžiusių perduoti dėstytojų. Nemėgau to pastato, bet labai mėgau viską, kas jame. Studijos buvo įtraukiančios, dėstytojai kompetentingi, draugiški, nebuvo justi hierarchinio skirstymo, kuriame niekada nemačiau prasmės. Visa tai mane džiugino, o labiausiai – studijose sutikti draugai. Su grupele jų susipažinome pirmosiomis studijų dienomis, kartu praleidome puikius du metus ir svarbiausia, kad draugaujame iki šiol. Žmonės, turbūt, vertingiausia universiteto dovana.
Koks buvo pirmasis Jūsų darbas apskritai ir koks buvo pirmasis darbas baigus studijas?
Pirmasis mano darbas buvo batų parduotuvėje. Kaip ir daugelis studentų dirbdavau vasaromis, kad užsidirbčiau papildomai. Kaip bebūtų keista, labai tą darbą mėgau. Jame puikiai derėjo mano dvi aistros – bendravimas su žmonėmis ir batai (šypsausi prisiminusi).
Taip sutapo, kad baigusi Ryšių su visuomene programą Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete pradėjau dirbti tuometiniame Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir viešųjų ryšių departamente. Esu vienas iš gana retų pavyzdžių, kurie dirba pagal turimą išsilavinimą. Tiek Politikos mokslų bakalauras, tiek Ryšių su visuomene magistras buvo būtent tai, ko reikėjo, norint dirbti toje pozicijoje. Kartu su gautu darbu baigėsi ir klausiami giminės žvilgsniai, kuriuose visada galėjai įskaityti nesupratimą, kuo gi užsiimti gyvenime, turint tokį išsilavinimą (juokiuosi).
Ar Komunikacijos fakultetas turėjo įtakos Jūsų kaip asmenybės formavimuisi? Ir ar žinios, įgūdžiai, įgyti universitete, pravertė darbe?
Žinoma. Pamenu buvau viena jauniausių komandoje, bet vienintelė baigusi ryšius su visuomene, tad neretai dėliojant prioritetus ir kuriant strategines piaro kampanijas vienam ar kitam projektui visų akys krypdavo į mane, kaip diplomuotą komunikacijos specialistę. Tačiau komunikacija tokia sritis, kad nepakanka turėti tavo žinias patvirtinantį diplomą. Viskas keičiasi labai greitai ir tu visada turi spėti kartu su vykstančiu progresu ir tendencijomis. Universitetas davė puikų pagrindą, bet toliau turėjau irtis pati.
Tačiau yra ir tai, kas lieka visam – universiteto pėdsakas tavyje. Jis ypatingai juntamas, jei tu identifikuoji save su ta vieta, jei didžiuojiesi būdamas tos bendruomenėms dalimi. Tada tai amžina, kaip šeima. Skirtumas tik tas, kad priklausymą universiteto šeimai pasirenki pats. Studijų Komunikacijos fakultete pasirinkimas sustiprino mano balsą ne tik kaip komunikacijos specialistės, bet ir kaip studentės, pilietės, darbuotojos, jaunos moters. Universitetas tapo mano nematomu užnugariu kalbėti dar drąsiau, garsiau, kalbėti, ką galvoju, nesutikti, pateikti savo siūlymus nepaisant amžiaus, lyties ir išvaizdos. Patikėkite, buvo atvejų, kai ta drąsa ne visada būdavo sveikintina, tačiau studijų metais įgytos žinios ir gautas Ryšių su visuomene magistro diplomas tapo savotiška mano drąsos kalbėti legitimacija.
Papasakokite kaip atrodo Jūsų darbo diena?
Nuo tada, kai Lietuva susidūrė su pandemija, neturėjau nė vienos tokios pačios darbo dienos. Tiesa, jose visose nemažą laiko dalį „suvalgo“ darbo susitikimai Teams, Zoom ir kitose platformose. Manau, kad tą patį patiria visi. Šių dienų iššūkis yra lankstumas ir sugebėjimas greitai mokytis ir prisitaikyti. Dabar turint šiokią tokią perspektyvą atgal galiu pasakyti, kad man šis iššūkis nebuvo itin sunkus, bet įdomus. Stebiu tai kaip savotišką socialinį eksperimentą, kuriame labai daug veiksmo, progreso. Geriausiai viską galėsime įvertinti tik šiam laikui praėjus. Labai įdomu bus pamatyti, kuris pokytis išsikovos vietą įprastoje (ikipandeminėje) darbo rutinoje.
Kas Jums svarbiausia Jūsų darbe?
Mano darbe man svarbiausia galimybė dirbti Lietuvoje ir atstovauti mūsų šalį užsienyje. Tuo Užsienio reikalų ministerija ir skiriasi nuo kitų valstybinių institucijų: joje nuolat viskas keičiasi. Darbą Lietuvoje keičia darbas Lietuvos diplomatinėse atstovybėse užsienyje ir atvirkščiai. Tai lemia, kad arba išvažiuoji tu, arba keičiasi tavo kolegos, vadovai. Pokytis ne visada yra patogus ar naudingas iš pirmo žvilgsnio, bet jis visada atneša progresą, augimą. Esu įsitikinusi, kad kol mes mokomės, keičiamės, augame – mes esame gyvi. Tai savotiškas gyvybės, o ir įdomaus gyvenimo garantas.
Ar turite konkrečių tikslų savo darbe?
Esu pastebėjusi, kad ilgai dirbdama viename darbe aš privalau turėti tikslų, kitaip darbas netenka prasmės, o aš – motyvacijos. Taip pat pastabėjau, kad bėgant laikui mano tikslai keičiasi. Pradžioje pamenu keldavau sau gana grandiozinius tikslus. Kaip dabar numanau, jie buvo įkvėpti jaunatviško maksimalizmo (juokiuosi). Ilgainiui suvoki, kad tokie tikslai yra sunkiai įgyvendinami arba imlūs laikui, o jaunas žmogus retai pasižymi kantrybe, tad tokie tiksliai veda tiesiai nusivylimo link. Jaunesnei sau būčiau patarusi kurti aiškesnius tikslus su konkrečia jų įgyvendinimo strategija. Nesakau, kad neverta svajoti plačiai, dar ir kaip verta, tačiau profesinėje srityje būtent maži konkretūs žingsniai veda prie didžiųjų tikslų įgyvendinimo. Kad neskambėčiau kaip viena tų abstrakčiai kalbančių, populiarių gyvenimo būdo guru, pateiksiu pavyzdį: po penkių metų darbo Užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir viešųjų ryšių departamente aš pajutau, kad man reikia pokyčių. Išsikėliau sau tikslą išvažiuoti dirbti į Lietuvos diplomatinę atstovybę užsienyje. Turėjau keletą prioritetinių šalių, praėjau konkursą ir taip išvykau dirbti į Lietuvos ambasadą Vokietijoje. Trys metai Berlyne ir visiškai naujas darbo pobūdis buvo tai, ko reikėjo. Šios permainos sukūrė naudą ne tik man, bet ir mano darbdaviui. Kas nori nemotyvuotų, ūpą praradusių darbuotojų?
Remiantis savo studijų patirtimi, ką patartumėte ar ko palinkėtumėte dabartiniams savo studijų programos studentams ar visiems studentams apskritai?
Patarčiau būti drąsiems ir laisviems. Naudotis turima laisve rinktis, reikštis, keistis ir keisti. Kiekviena nauja karta yra atsinaujinimo ir pokyčio pažadas. Tik laisvi ir drąsus jauni žmonės yra iš tikro pajėgūs sukurti teigiamą pokytį, pakelti save ir visuomenę į aukštesnį lygmenį.
O kartu palinkėčiau gerbti tai, kas sukurta, ir tai, nuo ko prasidėjo jūsų, kaip laisvos ir drąsios asmenybės, kelionė: šeimą, universitetą, darbą ir sutiktus žmones, kurie nepriklausomai nuo to buvo jums geri ar ne, prisidėjo prie to, kas esate šiandien ir kuo būsite rytoj.
Būtinai pabaikite jums patinkančias studijas (nepažįstu nė vieno, kuriam pamaišė turimas diplomas) ir jei turėsite progą, pagyvenkite keletą metų užsienyje. Gal nuskambės paradoksaliai, tačiau sąmoningam žmogui gyvenimas svetur primena gerbti ir mylėti tai, kas esi ir iš kur atėjai.