Benedikto Gylio paramos fondo projektų vadovė, žurnalo „Seen“ pardavimų vadovė, portalo 15 min. skilties Ypatingos ambasadorė ir skiltininkė / Kūrybos komunikacija
Kodėl nusprendėte studijuoti būtent Komunikacijos fakultete?
Komunikacijos fakultete pradėjau studijuoti ne iš karto po mokyklos baigimo, ten atsidūriau jau šiek tiek susipažinusi su Vilniaus universiteto sistema bei aplinka, kadangi iškart gavusi mokyklos diplomą įstojau į archeologijos specialybę, o metusi ją pasirinkau filosofijos studijas. Deja, nors filosofijos mokslas traukė, jaučiau didelį neapsiprendimą ir baimę, ko tiksliai noriu iš gyvenimo, matyt, veikė tuometinės artimos aplinkos spaudimas ir manymas, kad be studijų aš tiesiog pražūsiu. Nusprendžiau stoti kitur trečią kartą. Kadangi su komunikacijos sritimi buvau susijusi nuo paauglystės, kuomet pradėjau savo pirmuosius darbus, nusprendžiau, kad naujai atsiradusi Kūrybos komunikacijos studijų programa man puikiai tiks ir sėkmingai įstojau. Ją ir baigiau.
Ar turite kokių nors atmintin įsirėžusių prisiminimų iš universiteto laikų?
Kadangi tai buvo mano trečias kartas studijuojant, nejaučiau tokio didelio impulso visur dalyvauti ir pažindintis su kursiokais – juk net ir tą pačią „cementofkę“ buvau patyrusi, o taip pat nemažai dirbau jau nuo pirmo kurso, todėl nebuvau itin pavyzdinga studentė, kuri lankė visas paskaitas. Turbūt labiausiai į atmintį įsirėžę yra žmonės, dėstytojai, kurių klausydavau ištempusi ausis ir išpūtusi akis, o net jei ir darbas kliudydavo atvykti į jų paskaitą, darydavau viską, kad tik pavyktų sudalyvauti. Beje, tai žmonės, su kuriais palaikau kontaktą ir iki dabar: Liutauras Elkimavičius, Daiva Lialytė, Kristupas Sabolius.
Koks buvo pirmasis Jūsų darbas apskritai ir koks buvo pirmasis darbas baigus studijas?
Darbų esu „paragavusi“ daug ir įvairių. Nežinau, ką tiksliai galėčiau pavadinti pirmuoju darbu. Turbūt tokį, kurį dirbdama pirmą kartą užsidirbau, tiesa? Tuomet toks būtų kuomet aš buvau šešerių metų: pati savarankiškai atrinkau iš močiutės namų mano manymu nereikalingus daiktus ir juos pardavinėjau po keliasdešimt centų, kurie tais laikais man atrodė siaubingai dideli pinigai. Žmonės pirko, močiutė, sužinojusi, supyko. Na, o iš rimtesnių darbų, manau, čia labai tiktų darbas siuvykloje, kurioje visą vasarą gaminau sagas. Man tebuvo 13 metų ir per tą vasarą supratau, kokia yra pinigų galia. Iki tol nebuvau supratusi, kiek kartais daug ir sunkiai reikia dirbti, kad užsidirbtum.
Baigusi studijas aš jau dirbau kaip projektų vadovė vienoje įmonėje, pardavimų vadovė skrydžių žurnale bei buvau laisvai samdomas žmogus, gebantis padėti rinkodaros bei tekstų rašymo klausimais.
Kaip atrodo Jūsų darbo diena?
Dienos labai įvairios. Pastaruosius mėnesius turiu prabangą organizuoti savo darbus taip, kaip man patogu pačiai bei dirbti iš tų vietų, iš kurių tik noriu. Žinoma, esu vis tiek „pririšta“ prie mūsų šalies didžiąją laiko dalį, bet leidžiu sau dirbti iš namų, ofiso ar kavinės – pagal nuotaiką. Kartais darbo dieną nedirbu nieko, nes jaučiuosi neproduktyvi ir nekūrybinga, todėl tokiomis dienomis savęs neprievartauju, o užsiimu kita veikla, bet būna ir taip, kad dažnai dirbu savaitgaliais.
Remiantis savo studijų patirtimi, ką patartumėte dabartiniams Kūrybos komunikacijos studijų programos studentams ar visiems studentams apskritai?
Nežiūrėkit į studijas kaip į savo sėkmės garantą. Sėkmė slypi jumyse – patys turit nuolat stengtis, domėtis, mokytis ir veikti.