Vilniaus universitete paskirti apdovanojimai už reikšmingus mokslo pasiekimus 2019 metais. Tarp apdovanojimus gavusių mokslininkų – ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto doc. dr. Deimantas Jastramskis. Geriausių humanitarinių ir socialinių mokslo sričių publikacijų kategorijoje jam skirtas apdovanojimas už monografiją „Žiniasklaidos politika Lietuvoje“, kurią išleido Vilniaus universiteto leidykla.
Žiniasklaidos politika Lietuvoje – jos atstovų ar politikų rankose?
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas dr. Deimantas Jastramskis, siekdamas ištirti, kokia žiniasklaidos politika buvo formuojama 1990–2016 m. Lietuvoje, 2019 m. išleido monografiją „Žiniasklaidos politika Lietuvoje“. Monografijoje autorius nagrinėja Lietuvos žiniasklaidos politikos formavimo procesus septynių parlamentinių ciklų metu (1990–2016 m.). Šis tyrimas atskleidė, kaip žiniasklaidos politiką formavo Lietuvos Vyriausybės ir kokia ji buvo realizuota priimant teisės aktus, kokie žiniasklaidos politikos lauko dalyviai (valstybės institucijos, interesų grupės, pavieniai asmenys arba politikos verslininkai) darė įtaką formuojant darbotvarkę ir priimant politinius sprendimus.
Žiniasklaidos politika atgavus nepriklausomybę
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė pradėjo formuoti žiniasklaidos politiką. Tuo metu politikų siekis buvo pakeisti viešosios komunikacijos galios struktūrą taip, kad valdžia galėtų įgyti stipresnes pozicijas politinėje komunikacijoje.
„Netgi priėmus teisės aktus, skirtus žiniasklaidos organizacijų privatizavimui, kurie inicijavo esminius žiniasklaidos sistemos struktūros pokyčius, padėjusius mažinti žiniasklaidos laisvės varžymus, dalies žiniasklaidos organizacijų privatizavimas buvo naudojamas kaip būdas, kad žiniasklaidos priemonės būtų atribotos nuo tiesioginės politinių oponentų įtakos“, – situaciją aiškina doc. dr. D. Jastramskis.
Monografijoje autorius pabrėžia, kad nepaisant pagrindinių valstybės institucijų pastangų turėti įtaką žiniasklaidos subjektams, šiame viešosios komunikacijos lauke stipriausias pozicijas išlaikė transformuotų komunistinių organizacijų ir „Sąjūdžio“ žiniasklaida, kuri įgijo dideles auditorijas (ir atitinkamą viešąją galią) ir tapo privačių asmenų nuosavybe (LKJS dienraštis „Lietuvos rytas“ ir radijo stotys „M-1“, „Radiocentras“, „Sąjūdžio“ dienraštis „Respublika“ ir kt.). Jis teigia, kad Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje didžiausius nacionalinius dienraščius valdžiusios bendrovės savo viešąją galią panaudojo tam, kad sukauptų ekonominę jėgą ir įtaką, taip pat – kad Vyriausybė neginčytų įvykusių sovietinių organizacijų redakcijų turto dalybų bei leistų privatizuoti kitą žiniasklaidos turtą.
Mokslininkas, analizavęs teisės aktus, priimtus reglamentuojant pavaldžios Seimui Lietuvos radijo ir televizijos veiklą, teigia, kad anuomet visuomeninio transliuotojo idėjai įgyvendinti dar nebuvo tinkamų sąlygų. „Pirmiausia tam trukdė šalies pagrindinių valstybės institucijų atstovų supratimas, kad yra būtina turėti valstybinę audiovizualinę žiniasklaidą. Kita ne mažiau svarbi priežastis – ypatingai sunkios išorinės aplinkybės, kuomet Lietuvos valdžiai teko dirbti nuolatinės karinės ir informacinės (dezinformacinės) agresijos aplinkoje“.
Kitas charakteringas politinių sprendimų žiniasklaidos atžvilgiu požymis 1990–1992 metais buvo priiminėjimas teisės aktų, kurie buvo skirti pavienėms žiniasklaidos organizacijoms, o ne visai žiniasklaidos industrijai (arba jos sektoriams) ir išsilaisvinusios iš komunistinės priklausomybės žiniasklaidos sistemos teisiniams pamatams kurti bei specifinėms problemoms spręsti.
„Aukščiausioji Taryba per visą savo kadenciją iki 1992 metų pabaigos Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymą, priimtą LTSR Aukščiausios Tarybos, keitė ir pildė tik du kartus, patikslindamas straipsnius dėl neskelbtinos informacijos ir dėl moralinės žalos atlyginimo dydžio. Taip pat per Atkuriamojo Seimo darbo laikotarpį nebuvo pajudinta žiniasklaidos prižiūrėtoja – Spaudos kontrolės valdyba, įkurta dar sovietinės Ministrų Tarybos nutarimu“, – teigia doc. dr. D. Jastramskis.
Valstybės siekis reguliuoti LRT
Kalbėdamas apie kitus žiniasklaidos politikos formavimo veiksnius, monografijos autorius išskiria ir 1996–2000 m. Seimo kadencijoje bandymą suformuoti griozdišką ir žiniasklaidą varžančią priežiūros sistemą, kurios nepavyko įprasminti tam nepritarus Prezidentui.
„Kitas atvejis būtų Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo priėmimas 2002 m., kurį žiniasklaidos organizacijų prašymu vetavo Prezidentas, o Seimas priėmė pakartotinai“, – pasakoja žiniasklaidos politikos ekspertas.
Prie kitų didesnio atgarsio sulaukusių žiniasklaidos politikos formavimo atvejų monografijos autorius mini ir alkoholio reklamos ribojimus ir draudimus. „Žiniasklaidos verslo atstovams, padedant kitų verslų susivienijimams, 2011–2012 m. pavyko gana efektyviai suorganizuoti lobizmo kampaniją ir pasiekti, kad priimtas įstatymo dėl alkoholio reklamos draudimas būtų atšauktas nuo 2012 m. (toks draudimas vėliau vis tik buvo įvestas – nuo 2018 m.)“.
Sprendimai, turėję įtakos žiniasklaidos politikos formavimui, visada priklausė nuo politinių daugumų ir jų intencijų. Tačiau noras reguliuoti LRT – bendras dalykas, būdingas visoms Lietuvos valdžioms.
„Kišimasis į LRT veiklą ir kėsinimasis į šios organizacijos nepriklausomumą – epinis žiniasklaidos politikos klausimas, būdingas visoms valdančioms daugumoms Seime ir Vyriausybėje per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Tai vėlgi mentalinis dalykas, kai daugelis politikų stengiasi primesti savo supratimą, kaip turi veikti LRT, o ne vadovautis Vakarų demokratijose išbandytais ir veikiančiais visuomeninių transliuotojų modeliais“, – situaciją vertina mokslininkas.
Politikų sprendimai veikė neigiamai
Kitas akivaizdus žiniasklaidos politikos pavyzdys – per ekonominę krizę 2009 m. konservatorių ir liberalų Vyriausybės panaikinta PVM lengvata periodinei spaudai, gyvavusi beveik du dešimtmečius; lengvatos panaikinimas turėjo padėti į biudžetą surinkti daugiau pajamų.
„Šie sprendimai parodė ir perdėm ekonominį požiūrį į žiniasklaidą, vien kaip į standartinius ūkio subjektus (neatsižvelgiant į veiklos specifiką ir galimą įtaką visuomenei), ir tai turėjo neigiamą poveikį ne vien žiniasklaidos organizacijų ekonominiam pajėgumui, bet ir kuriamo turinio kokybei“, – situaciją komentuoja doc. dr. D. Jastramskis.
Nesant aiškios žiniasklaidos politikos, kaip sudedamosios viešos politikos dalies (ir išskirtos sekcijos Vyriausybės programose), formulavimo ir neakcentuojant žiniasklaidos politikos tikslo siekti jos veiklos laisvės kuriant demokratinę visuomenę, minėti ekonominiai sprendimai taip pat turėjo neigiamą įtaką žiniasklaidos laisvės situacijai Lietuvoje.
Nepaisant to, kad žiniasklaidos verslo interesų grupės anuomet patyrė nesėkmę dėl įmokų ir mokesčių įvedimo, jos susitelkė ir ne tik atgavo įtaką, bet ir pradėjo daryti lemtingą poveikį daugeliui svarbių žiniasklaidos politikos darbotvarkės klausimų. Doc. dr. D. Jastramskio teigimu, per daugelį metų žiniasklaidos politikos lauke keitėsi lyderiai, tačiau dažniau pirmu smuiku grodavo būtent žiniasklaidos organizacijos ir asociacijos, o ne valstybės institucijos.
Akylai kontroliuojama
Kaip vieną didžiausių iššūkių žiniasklaidai Lietuvoje žiniasklaidos politikos žinovas įvardina perteklinę, perdėtai biurokratizuotą žiniasklaidos kontrolės sistemą ir menką didelės žiniasklaidos dalies ekonominį pajėgumą.
„Pirmas dalykas daugiau mentalinis, kur reikalingas brandesnis demokratijos ir žiniasklaidos (žurnalistikos) svarbos joje vaidmens suvokimas. Žiniasklaidos ekonominį pajėgumą galima skatinti per mokesčių lengvatas ir netiesiogines subsidijas“, – situaciją analizuoja žiniasklaidos ekspertas.
Monografijoje aptariamas tyrimas parodė Lietuvos žiniasklaidos politikos specifiką, kad nuoseklus politikos procesas, kai Vyriausybės sudaryta darbotvarkė Seime virsta sprendimų darbotvarke, nebuvo vyraujantis, nes žiniasklaidos politikos darbotvarkė dažnai buvo sudaroma Seime, Vyriausybei paliekant formalios derintojos, bet ne politikos formuotojos vaidmenį.
Taigi, pagrindinis veiksnys, lėmęs chaotišką žiniasklaidos politikos formavimą 1990-2016 m. Lietuvoje, buvo tai, kad nebuvo suformuluotas aiškus tikslas, kokios žiniasklaidos bus siekiama. Nesant tikslui – nebuvo iškelti ir uždaviniai, kaip tą tiklsą pasiekti, todėl iki pat 2016 m. politinę darbotvarkę formuodavo politikų noras reguliuoti žiniasklaidą ir žiniasklaidos ekonominiai interesai.