Praėjusį penktadienį Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto alumnė Indrė Baltrušaitytė kasmetinio Romo Sakadolskio žurnalistikos forumo metu buvo apdovanota Jaunųjų žurnalistų premija. Jos radijo apybraiža „Kaip moterims sportininkėms sekasi derinti karjerą ir šeimą“ laimėjo garso kategorijoje. Indrę pakvietėme pasikalbėti apie jau antrąja premija apdovanotą jos darbą, aistrą sporto žurnalistikai ir kelią, atvedusį iki jos.
Indrė savo ateitį su rašymu siejo dar mokykloje, tad iškart po jos baigimo įstojo į Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos studijų programą. Ji pasakoja, kad studijų metu į sporto žurnalistiką pasuko natūraliai dėl savo pomėgio sportui. Nors labiausiai mergina žavėjosi futbolu, bėgant laikui pastebėjo, kad išsirinkti vienos sporto šakos, apie kurią būtų įdomiausia rašyti, negali: „Yra begalės sporto šakų, kurios galbūt nėra tokios populiarios, bet kai pradedi domėtis, jos įtraukia. Mano kaip žurnalistės patirtis dar nėra didelė, tad man viskas atrodo įdomu, ką galiu paliesti, prie ko prisidėti ir apie ką parašyti“, – sako ji.
Tema, Indrei atnešusi Jaunųjų žurnalistų premiją, tapo moterų sportas. Merginą šią temą nagrinėti paskatino matoma tendencija, kad dažniausiai žiniasklaidos dėmesio centre – sportininkai vyrai, o moterų sportas yra kiek nustumiamas į šoną. Tai merginai ruošiant apybraižą patvirtino ir jos pašnekovės: „Man pasakojo, kad viskas sukasi tarsi užburtame rate: žiniasklaida neskiria moterų sportui reikiamo dėmesio, šis sportas neturi daug rėmėjų, negeneruoja didelių pajamų, todėl žiniasklaidai ir nėra patrauklus. Labai sunku rasti duris, per kurias galėtum iš to rato išeiti“, – teigia žurnalistė.
Dėl susiklosčiusios situacijos kenčia ne tik moterų sporto populiarumas, bet ir atlečių atlyginimas, kurio nepakaktų norint išlaikyti šeimą. Skirtumas tarp sportininkų vyrų ir tą patį darbą dirbančių moterų atlyginimų gali siekti net kelis kartus. Reportaže viena iš pašnekovių dalinasi, kad žaisdama aukščiausioje futbolo lygoje ir Lietuvos moterų rinktinėje kartais gauna net penkis kartus mažesnį atlyginimą nei jos vyras, kuris taip pat žaidžia aukščiausioje lygoje, bet nėra rinktinės narys. Sporto žurnalistė pastebi, kad tokie skirtumai yra sunkiai suvokiami, o kur dar kiti iššūkiai, su kuriais susiduria sportininkės moterys.
Pavyzdžiui, daliai atlečių yra tekę patirti sunkumų dėl ignoruojamos moters fiziologijos, trenerių žinių stokos šioje srityje. Žurnalistė Indrė pasakoja: „Pati niekada nesusimąsčiau, kad moterims sportininkėms gali būti sudėtinga sportuoti su vyrais treneriais, kurie nežino visų menstruacijų niuansų. Viena kalbinta sportininkė pasakojo susidūrusi su požiūriu, kai sirgdama mėnesinėmis turi ir toliau dirbti pagal visą programą, visu pajėgumu – treneriai nesuvokia, kaip pasikeičia moters kūnas būtent tomis dienomis.“
Ši ne vieną opią problemą palietusi radijo apybraiža buvo pirmasis Indrės darbas universitete radijo formatu. Studijas Komunikacijos fakultete ji prisimena noriai, vadina gyvenimiškomis ir praktiškomis. Jos nuomone, Žurnalistikos studijos išmoko giliau bendrauti su žmonėmis, prieiti prie jų. Studijos ir pačiai, iš prigimties kukliai, Indrei padėjo išeiti iš komforto zonos: „Tas kuklumas studijuojant žurnalistiką turi kažkuriuo metu pradingti, tikriausiai“, – svarsto mergina. Indrė studijų laiką mena kaip labai smagų, kupiną bendrystės, universitete ji sutiko daug draugiškų, nuoširdžių, savo darbą mylinčių dėstytojų, kurių pavardės į atmintį įsirėžė ilgam.
Studijuojant trečiame kurse Indrei šovė mintis, kodėl neišbandžius savęs ir nesukūrus darbo radijo formatu, šį vienintelį kartą, kol turi galimybę. Žurnalistė sako žinojusi, kad tuo metu neturėjo tiek įgūdžių, žinių, kiek turėjo jos kolegos, kurie per studijas jau turėjo radijo dalyką ar tie, kurie atlikinėjo praktikas radijuje.
Darbas nuo pat pradžių nebuvo lengvas. Darbo vadovė Rūta Kupetytė Indrei pasiūlė atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų aspektą, galintį tapti iššūkiu sportininkių karjerai – motinystę. Tačiau susitarti susitikti su sportininkėmis, kurios turi vaikų, yra aktyvios, užsiėmusios moterys, užtruko.
Indrė sudarė sąrašą mamų sportininkių, kiekvienai asmeniškai rašė per socialinius tinklus. Dalis jų būti pakalbintos atsisakė arba net neatrašė į žinutes. Pašnekoves pasiekti buvo sudėtingiau dar ir dėl to, kad Indrės kuriamas darbas buvo skirtas universitetui, tad ji negalėjo garantuoti, kad jis bus viešai ištransliuotas. Galiausiai žurnalistei pavyko prisibelsti prie trijų pašnekovių ir, kaip ji sako, jai labai pasisekė, nes šios pasirodė idealiai tinkančios temai. Jos pašnekovėmis tapo ilgų nuotolių bėgikė, futbolininkė ir dviratininkė – jų patirtys, nors yra panašios, labai papildė viena kitą.
Žurnalistė kalbino pašnekoves po darbų, tarp darbų, treniruočių. Pastangų pareikalavo įrašo montavimas, kai iš trijų valandų pokalbių reikėjo atrinkti tik tai, kas yra įdomiausia ir reikšmingiausia. Indrei padėjo darbo vadovė, davusi patarimų ir padėjusi išgryninti medžiagą.
Tuomet dar studentė, Indrė sako per daug nesijaudinusi ir nespaudusi savęs, kad gautų gerą įvertinimą, jos tikslas ruošiant radijo apybraižą buvo, pirmiausia, atlikti darbą taip, kaip sugebės geriausiai, ir juo pasidžiaugti. Todėl mergina labai nustebo ir nudžiugo, kai jos darbo vadovė pasiūlė darbą ištransliuoti LRT radijui.
Antras malonus netikėtumas Indrės laukė per diplomų įteikimo šventę universitete, kai merginai buvo įteikta Skirmanto Valiulio premija už geriausią Žurnalistikos studijų audio, video arba multimedijinį projektą. Galiausiai, praėjusią savaitę mergina atsiėmė dar vieną apdovanojimą – Jaunųjų žurnalistų premiją.
„Šios premijos – vienas netikėčiausių dalykų gyvenime, nes tame darbe net garso kokybė nėra labai gera, aš įrašinėjau, kaip sugebėjau telefonu ir tokiu mažyčiu mikrofonu. Tikrai nesitikėjau, kad taip sėkmingai kažkas mano darbą klausys už universiteto ribų, be galo smagu, kad tokia tema susilaukė ir premijų, ir žmonių susidomėjimo,“ – džiaugiasi žurnalistė.
Šiuo metu Indrė dirba sporto žurnaliste portale LRT.lt, ten ji įsidarbino studijų pabaigoje.